Vaišių dainos tradicinėje bendruomenėje: tarp ritualo ir pramogos

LTAtsiversdami „Lietuvių liaudies dainyno" dvidešimt ketvirtąjį tomą turime progą iš arčiau susipažinti su įdomia, labai spalvinga ir net kiek prieštaringa lietuvių folkloro dalimi - vaišių dainomis, kuriomis pačiais įvairiausiais sąskambiais išdainuojama ir apdainuojama tradicinė lietuviškoji užstalė: alaus darymas, svečių sukvietimas ir išlydėjimas, originalia gražbylyste pasižymintys raginimai vaišintis ir vaišių išprašymai, šeimininkų, giminių ir kaimynų pašlovinimai, viešėtojų bendrystė ar net savitos retorikos simboliniai užstalės „barniai". Jų radimosi tradicinėje lietuvių kultūroje laikas įvairus: seniausios, tikėtina, išgyveno ne vieną šimtmetį, o naujausios sukurtos XX a. pirmojoje pusėje. Iš visų šių kūrinių, per maždaug porą pastarųjų šimtmečių užfiksuotų rankraštiniuose bei spausdintuose folkloro rinkiniuose, ir sudarytas „Vaišių dainų" dainynas. [...] Vyraujantys folkloriniai motyvai ir atlikimo specifika - dainavimas susibūrus draugėn ir ratu dalijantis gėrimais bei dainavimą jungiant su įvairiomis tradicinėmis užstalės laikysenomis - rodo vaišių dainas buvus ne tiek sambūrių iliustracija ar jų „muzikiniu fonu", kiek integralia, tradiciškai motyvuota, gilumines sąsajas su senaisiais bendruomeninio solidarumo ritualais išlaikiusia pozityvių emocijų, folklorinės žaismės, žmogiškosios bendrystės ir tarpusavio palankumo raiškos priemone [p. 7].