LTJiezno ir Stakliškių valsčiai užima ganėtinai didelę teritoriją, tačiau joje abiejų valsčių kaimo žmonių apranga turi daug bendrų bruožų. Tuo pačiu pastebėti ir skirtumai nuo aplinkinių teritorijų. Straipsnyje aptariami XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios Jiezno ir Stakliškių valsčiuose dėvėti moterų, vyrų ir vaikų drabužiai: jų medžiagos, pasiuvimas, spalvinių derinių ir puošybos ypatumai. Rašant straipsnį daugiausia remtasi Lietuvos muziejuose esančiais iš tyrinėjamų apylinkių sukauptais drabužių rinkiniais ir straipsnio autorės ekspedicijų metu surinkta medžiaga. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Jiezno, Stakliškių valsčiuose moterišką aprangą XIX a. sudarė tos pačios dalys: marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, juosta, apavas, žiemą – šilti drabužiai. Puošti raudonų siūlų įaudimais ar baltais, raudonais siuvinėjimais moterų marškiniai iki XX a. pr. buvo viršutiniu išeiginiu drabužiu ir dėvėti su puošniomis liemenėmis. XIX a. išeigai vilkėti iš tiesių palų siūti dvinytai austi vilnoniai ryškių spalvų daugiausia languoti sijonai, rečiau – išilgai ar skersai dryžuoti. Šiose apylinkėse paplitę vasariniai lininiai sijonai labai dažnai smulkiai languoti mėlynais ir baltais vienodo dydžio langeliais ir apačioje puošti ryškių spalvų siūlais įausta maždaug plaštakos pločio juosta. XIX a. pab.–XX a. pr. keičiantis madai, drabužių fasonai palaipsniui artėjo prie miesto mados. Pradėti vilkėti kirpti „į klynus“ vadinamieji vienspalviai sijonai. Prie jų moterys, eidamos į bažnyčią, ant ilgomis rankovėmis marškinių jau vilkdavosi medvilninio, šilkinio pirktinio audinio palaidines ar vilnonius, pusvilnonius švarkelius, ant kurių ištraukdavo marškinių apykaklę ar prisisegdavo atskirai pasiūtą ir išsiuvinėtą.Baltas linines ar kelių spalvų dryžuotas, languotas prijuostes tuo metu pakeitė dažniausiai juodos, pažemiuose augaliniais ornamentais įvairiaspalviais ryškiais siūlais siuvinėtos. Jų siuvinėjimo centrai buvo Prienai ir Jieznas. Tokios prijuostės dėvėtos maždaug iki XX a. vidurio. Tamsaus aksomo apvadais puoštas pilko milo sermėgas pakeitė tamsūs įliemenuoti, pakulomis ar vata pašiltinti apsiaustai, vadinti „elgerkomis, algierkomis“ ir siūti su ties pečiais parauktomis rankovėmis. Skirtingai nei likusioje Dzūkijos dalyje, šių valsčių aprangos ypatumu laikytinos ir greta dvipalių labai dažnai dėvėtos vienpalės baltos, ilgos vasarinės skaros – drobulės, galuose puoštos, raudonų ar raudonų ir geltonų siūlų įaudimais ir prisiūtais pinikais. Galvos danga rodė moters šeiminį statusą. Moterys po skarelėmis dėvėjo siūtas iš audinio, piniko, nėrinio kepurėles su siuvinėjimais ar raukiniais, karoliukais, kaspinėliais puošta priekine dalimi ar atskirai prie skarelių rišosi pasiūtus antkakčius. Antkakčiai, kaip skiriamoji ir tradicinė svočių galvos puošmena, dar dėvėti XX a. 6-8 dešimtmečiuose. Vyrų kasdieninį vasarinį apsirengimą iki Pirmojo pasaulinio karo sudarė baltos kelnės ir užleisti ant kelnių marškiniai, sujuosti juosta. Liemenės buvo dėvimos ant nesukištų į kelnes marškinių. XX a. I p. išeigai buvo siuvami naminio, retai pirktinio vilnonio tamsaus audinio kostiumai, marškiniai kišami į kelnes. Susijuosimui naudoti odiniai diržai, o ne juostos. Tuo pačiu laiku nustotos dėvėti puoštos juodais apvadais pilkos sermėgos. Apibendrinant galima pasakyti, kad Jiezno ir Stakliškių valsčių moterų ir vyrų drabužiai savo būdingais spalviniais deriniais, raštais ir puošyba priskirtini dzūkiškajai tradicijai.
ENThe Jieznas and Stakliškės parishes occupy a fairly large territory, but the clothing of the rural people of both parishes has many common features. At the same time, differences from the surrounding territories have been noted. The article discusses the clothing worn by women, men and children in the Jieznas and Stakliškės parishes in the second half of the 19th century and the beginning of the 20th century: their materials, tailoring, color combinations and decoration features. The article was written mainly based on collections of clothing from the being described areas in Lithuanian museums and material collected during the article author's expeditions. As in all of Lithuania, in Jieznas and Stakliškės parishes, women's clothing in the 19th century consisted of the same parts: shirt, skirt, waistcoat, apron, belt, shoes, and in winter – warm clothes. Decorated with red thread weaving or white and red embroidery, women's shirts were the outerwear and were worn with ornate waistcoats until the 20th century. In the 19th century, double-weave woolen skirts of bright colors, mostly checked, and less often striped lengthwise or crosswise, were worn for outings. The summer linen skirts common in these areas were very often finely checked with blue and white squares of equal size and decorated at the bottom with a band about the width of a hand woven with brightly colored threads. In the late 19th century–early 20th century, as fashion changed, clothing styles gradually approached urban fashion. So-called single-colored skirts cut "into the crotch" began to be worn.At that time on holidays women wore blouses made of cotton or silk purchased fabric or woolen or semi-woolen jackets over long-sleeved shirts. They would pull the collar of their shirt over their jackets or attach a separately sewn and embroidered one. At that time, white linen or multi-colored striped or checked aprons were replaced by black ones, usually embroidered with plant ornaments on the bottom in multi-colored bright threads. Their embroidery centers were Prienai and Jieznas. Such aprons were worn until about the middle of the 20th century. The coats of gray woollen cloth, called „sermėgos“, decorated with dark velvet edging, were replaced by dark cloaks, warmed with tow or wadding, called "elgerki, algierki" and sewn with sleeves rolled up to the shoulders. Unlike in the rest of Dzūkija, a peculiarity of the clothing of these villages is the very often worn single-layer white, long summer shawls, so-called „drobule“, decorated at the ends with red or red and yellow thread interweaving and sewn lace. The head covering indicated the woman's family status. Under their headscarves, women wore little hats sewn of cloth or lace. They were decorated with embroidery or with ruffles, beads, or ribbons in a front of hat.Other times they tied headbands sewn separately to their headscarves. Headbands, as a distinctive and traditional head decoration for women in the wedding ceremony, were still worn in the 1950s and 1960s. Men's everyday summer attire until the First World War consisted of white trousers and a shirt not to tucked into the trousers, girded with a belt. Vests were worn over shirts not tucked into the trousers. In the first half of the 20th century, suits of homemade, rarely purchased woolen dark fabric were sewn for the holidays. Leather belts were used for girding. At the same time, gray coats decorated with black edgings ceased to be worn. In summary, it can be said that the clothing of women and men of Jieznas and Stakliškiai parishes, with their characteristic color combinations, patterns, and decorations, can be attributed to the Dzūkija tradition.