Režisūros problemos

LTValstybės teatro veikloje 1935-1940 metai - naujas laikotarpis. Jo pradžia sietina su režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko išvykimu iš Lietuvos. Pasak Balio Sruogos, šis faktas užverčia įdomius ir turiningus Valstybės teatro kūrybos puslapius. Stojęs naujasis laikotarpis buvo sudėtingas, nes ilgainiui ėmė ryškėti konservatyvios senosios režisūros (Borisas Dauguvietis, Antanas Sutkus) konfrontacija su jaunąja karta - dviem talentingais Olekos-Žilinsko mokiniais Romualdu Juknevičiumi ir Algirdu Jakševičiumi. Baigę specialias režisūros studijas Rusijoje (o Jakševičius dar tobulinosi ir Amerikoje) ir grįžę į Lietuvą, jie ėmė energingai darbuotis Klaipėdos scenoje (Juknevičius) ir Kaune, Valstybės teatre (Jakševičius ir Juknevičius). Abiejų ryškūs debiutai tarsi pratęsė vaisingus Olekos-Žilinsko bei Michailo Čechovo konceptualios režisūros ir naujų darbo principų su aktoriais ieškojimus, kartu parodydami ir savitą jaunųjų režisierių meninį braižą. Prieškario paskutiniajame penkmetyje veikę du profesionalūs teatrai Kaune ir Klaipėdoje - patyrė stiprų šių jaunų menininkų poveikį. Abiejų debiutantų spektakliai Dauguviečio, Sutkaus, Juozo Stanulio pastatymų fone atrodė novatoriški ir drąsūs. Šitai sukėlė senosios režisūros nepasitenkinimą, retsykiais tiesiog akivaizdžiai buvo trukdoma jaunųjų dramos statytojų darbui. [Iš straipsnio, p. 17]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių teatro istorija; Teatro režisūra; Režisieriai; History of Lithuanian theater; Theater Directing; Directors.