Platonas vs Zenonas, arba esinių ontiškumo problema Parmenide

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Platonas vs Zenonas, arba esinių ontiškumo problema Parmenide
Alternative Title:
Plato vs Zeno or the problem of ontological status of existences in Parmenides
In the Journal:
Keywords:
LT
Filosofavimo subjektas; Anamnezė; Dalyvavimas; Esiniai; Esantis
EN
Subject of philosophizing; Anamnesis; Participation; Existences; Being
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje aptariama esinių ontiškumo problema, su kuria Platonas galynėjasi viename analitiškiausių savo dialogų – Parmenide. Jis, klodamas ontologijos pamatus, išmąstė tikrai esant vienatinį esantį, o esinius visiškai nureikšmino. Platonas, viena vertus, seka Parmenidu ir persiima esančiojo siekiu, tačiau, antra vertus, jis seka ir Sokratu, tad persiima ir dorybės siekiu. Antrasis siekis verčia jį aptarti antikos filosofijoje iki tol ignoruotą filosofavimo subjektą. Faidone, demarkuojant šį subjektą, jį tenka identifikuoti kūnu, o tai apnuogina prarają, kuri skiria filosofuojantį nuo jo siekio – esančiojo. Šią prarają Platonas mėgina įveikti anamneze, t. y. matematinio mąstymo specifiką eksploatuojančiu mąstymo būdu. Apmąstydamas pažinimo kaip atsiminimo ontologines prielaidas, Platonas atgaivina dar ankstyvųjų filosofų eksploatuotą dalyvavimo arba mėgdžiojimo sąvoką, kuri anamnezės galimybę grindžia prielaida loginio ryšio tarp esinių ir esančiojo savybes paveldėjusių idėjų.Tariant, jog esiniai, kad ir nekokybiškai, persiima idėjų turiniais, jų jau nebegalima traktuoti kaip ontiškai niekinių esybių. Platonas priverstas reabilituoti esinių ontologinį statusą. Todėl Parmenido įžanginėje dalyje jis priverčia dar labai jauną Sokratą polemizuoti su uoliausiu Elėjos patriarcho sekėju Zenonu, kuris savo aporijomis kompromitavo daugio, vadinasi, ir esinių, tikrumo galimybę. [Iš leidinio]

ENPaper discusses the problem of the ontological status of existences. Plato deals thoroughly with the problem in Parmenides, perhaps the most analytical of his dialogues. The prominent Eleatic philosopher, who laid down the fundamentals of ontology, has inferred that only being exists and that existences are just empty names. Plato follows Parmenides and treats being as a goal of philosophizing. However, he follows Socrates as well and treats virtue as another goal of philosophizing. The latter goal compels Plato to concentrate upon the subject of philosophizing, an entity that was totally ignored in the early Greek philosophy. In Phaedo Plato demarcates the subject, identifies it with body and in this way unearths an abyss between the subject of philosophizing and being. Plato puts forward a theory of anamnesis as a way to bridge the abyss. By analyzing the ontological premises of anamnesis, Plato revives the concept of participation that supposes the logical link between existences and ideas.Presuming that existences partly overtake the content of ideas, the inference follows that existences could not be treated as ontologically meaningless. Consequently, Plato is compelled to rehabilitate the ontological status of existences. This explains why Plato in the opening part of Parmenides forces the very young Socrates to debate with Zeno, the most ardent follower of Parmenides. In his famous aporias Zeno disputed the possibility of many, consequently, of existences as well. [From the publication]

ISSN:
0868-7692
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/87320
Updated:
2020-09-04 15:31:07
Metrics:
Views: 39
Export: