Ten, kur dvasia
LTPoeto ir dailininko Antano Martinaičio (1939–1986) kūrybinis žvilgsnis visada krypo ten, kur dvasia. Pasak literatūrologės Ilmos Mazrimienės, menas jam buvo humanistinės mitologijos kūrimo plotmė, t. y. siekimas visumos, neprieštaraujančios vienio idėjai. Kiekvienas ištartas šio menininko žodis poezijoje ir teptuko po tėpis drobėje – tai dieviškumo generavimo savyje perteikimas, dvasinei šviesai atskleisti pasitelkiant tamsos metaforas, ironiją, vaikystės, mito, pasakos atminimą.
ENThe work of the poet and artist Antanas Martinaitis (1939– 1986) always leaned towards matters of the soul. According to the literature researcher Ilma Mazrimienė, to him, art was a plane for the creation of humanistic mythology, a search for unity that does not go against the concept of singularity. Every word of poetry and every brushstroke by this artist conveys his internal divinity, revealing a spiritual light, by metaphors of darkness, ir ony and memories of childhood, myth and fairy tale.
