Meno dorovinio vaidmens klausimas lietuvių estetikoje (Adomo Jakšto pažiūros)

LTStraipsnyje nagrinėjamos A. Jakšto pažiūros į meno estetinio ir dorovinio vertingumo ryšį. Meno autonomiškumo dorovinių, religinių, patriotinių tikslų požiūriu klausimas XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių estetikoje tapo konservatyvių ir novatoriškų idėjų polemikos arena. Pirmosioms atstovavo normatyvinė A. Jakšto estetikos koncepcija ir ja grindžiamas neigiamas požiūris į visa tai, kas išeina už klasikinio meno paradigmos ribų. Straipsnyje siekiama atskleisti, jog meno autonomiškumą A. Jakštas suprato tik kaip neprivalėjimą didaktikos priemonėmis propaguoti dorovę, religiją. Kita vertus, žvelgdamas į meną kaip į dorovinių idealų skelbėją, meno estetinį vertingumą jis laikė esant tiesiogiai priklausomą nuo dorovinio vertingumo ir susilaukė estetinio vertingumo kriterijaus pirmenybe prieš dorovinį neabejojančių jų amžininkų kritikos.

ENViews of Adomas Jakštas, Lithuanian Catholic philosopher, theologist, mathematician, public activist, theorist and critic of art are analysed in the article. The problem of autonomy of art towards moral, patriotic goals became a field of polemics between conservative and innovative ideas. The first ones were represented by Adomas Jakštas, whose neoscholastic concept included a demand to follow eternal norms of goodness and beauty. He treated these norms as principles of classic art (classic structure of poetry, academic realism) meanwhile everything that went beyond the classical paradigm was considered to be a decadent modernism. Trying to keep these tendencies outside Lithuanian art A. Jakštas turned to the argument based on the postulate of unity between truth, goodness and beauty, suggesting that going against norms of Christian ethics makes the work of art aesthetically less valuable. For him the autonomy of art was acceptable only in a sense that art does not necessarily manifest ethics through didactic means and constantly stressed that ethic, patriotic ideals should be embodied in art. Suggestion that aesthetic value of the work of art depends directly on ethics was criticized by his contemporaries who never doubted that aesthetic criteria were primary.