Jungtinio asmens sąvoka kaip etinė-personalistinė bendruomeninio vieningumo išraiška: žvilgsnis į Maxo Schelerio socialinę filosofiją
LTSolidarumo diskusiją galima plėtoti dviejuose skirtinguose kontekstuose: politiniame ir moraliniame. Šio straipsnio tikslas - ištirti "moralinio solidarumo" reiškinį, kaip šis aprašomas Maxo Schelerio socialinėje filosofijoje. Norint išskleisti šėlerišką moralinio solidarumo sampratą dera susipažinti su ketveriopa bendruomeninių santykių sąranga, kurią Scheleris suskirsto į "keturias esmines žmonių jungimosi formas" - minią, gyvybinę bendruomenę, visuomenę ir jungtinį asmenį. Kiekviena šių formų aptariama pagal jai būdingas socialinės sąveikos, bendravimo ir tarpusavio patyrimo lytis. Nagrinėjant kiekvieną žmonių jungimosi tipą skyrium, pateikiami argumentai, kodėl, Schelerio įsitikinimu, tik vienas bendražmogiškos būties tipas skatina moralinį solidarumą, kuriame susipina bendroji grupės ir individualioji asmens atsakomybės. Tokį žmonių jungimosi tipą Scheleris vadina "jungtiniu asmeniu". Istoriškai jį įkūnija kultūrinė terpė, tauta, valstybė ir bažnyčia, per kuriuos išryškėja tiek solidarumo esmė (t.y. moralinė bendrosios ir individualiosios atsakomybių pusiausvyra), tiek istorinės šios esmės apraiškos (kultūrinė terpė, tauta, valstybė, bažnyčia). Straipsnis papildytas gausiomis nuorodomis į kitų filosofų ir sociologų mokslinius darbus, teikiančius įdomių teminių paralelių šėleriškai moralimo solidarumo fenomenologijai.
ENThe article begins by distinguishing two different contexts in which the discussion of solidarity may develop: the political and the moral. The intention of the study is to investigate the phenomenon of 'moral solidarity' as it is presented in the social philosophy of Max Scheler. In order to unravel the Schelerian understanding of moral solidarity one needs to acquaint himself/herself with the fourfold structure of social relations. In consequence, a succinct review and explication of what Scheler calls the 'four essential forms of human association' - the mass, the lived community, the society, and the collective person - is rendered by briefly describing the characteristic forms of social interaction, communication, and intersubjective experience. Taking one by one and analyzing the four types of human association, it is demonstrated that, in Scheler' view, only one type of interhuman existence is capable of fostering the kind of moral solidarity which combines the co-responsibility of the group with the self-res-ponsibility of the individual. This type of human association Scheler terms 'collective person'. Among its historical-existential instantiations one may find the cultural area, the nation, the state, and the church. Thus we learn both the meaning of solidarity (which is the moral equilibrium of co-responsibility and self-responsibility) and its historical localizations (cultural area, nation, state, church). The article is accompanied by an extensive corpus of references to works of other philosophers and sociologists that constitute an interesting thematic parallel to the Schelerian phenomenological analysis of moral solidarity.
