Tapybos ir literatūros ontologinė interpretacija M. Merlau-Ponty meno filosofijoje

LTStraipsnyje analizuojamos Maurice’o Merleau-Ponty meno filosofijos idėjos, išryškinamas jo požiūris į meno vaidmenį kūrėjo gyvenime ir kultūroje. Daugiausia dėmesio tekste skiriama dviejų meno rūšių – tapybos ir literatūros – specifiškumui atskleisti. Tyrinėdamas konkrečius autentiškos tapybos, romano ir poezijos poveikio asmenybei ir visuomenei aspektus, prancūzų mąstytojas šiuos menus priartina prie filosofijos. Straipsnyje kritiškai aptariamos Merleau-Ponty išplėtotos tapybos kaip netiesioginio bylojimo ir romano kaip ypatingos kalbinės stichijos teorijos, išryškinamos jų sąsajos su neklasikinės ir egzistencinės meno filosofijos tradicijomis. Itin daug dėmesio skiriama psichopatologiniams Cézanne’o asmenybės ir kūrybos aspektams, atskleidžiamas šio dailininko kūrybos ryšys su specifiniais jo kūrybinio potencialo sklaidos ir požiūrių į meną ypatumais. Pasitelkiant Merleau-Ponty pateiktas Balzaco, Stendhalio, Prousto kūrybos interpretacijas, pereinama prie detalesnės, stipriu egzistencializmo įtakos antspaudu pažymėtos autentiškos literatūros koncepcijos aptarimo.

ENArticle analyzes the ideas of Merleau-Ponty’s art philosophy; explicates his approach to art’s role in the creative person life and culture. It focuses on the divulgation of painting and literature specificity. While studying certain aspects of influence on person and society of authentic painting, novel and poetry, the French thinker brings them closer to philosophy. The article critically discusses the theories of painting as indirect purport and novel as peculiar linguistic element and exposes their connections with not classical and existential traditions of art philosophy. Special attention is paid to the psychopathological aspects of Cezanne’s personality and creativity. Relaying on the interpretations of Balzac’s, Stendhal’s, Proust’s works by Merleau- Ponty, the article discusses his theory of authentic literature in more details.