Интерпретации пространства в эссеистике М.Мартинайтиса и Г.Береснявичюса

LTStraipsnyje analizuojama laiko ir erdvės modeliai populiariose lietuvių esė knygose: Marcelijaus Martinaičio Laiškai Sabos karalienei: Esė romanas (2002) ir Gintaro Beresnevičiaus Ant laiko ašmenų (2002). Eseistinio teksto erdvėlaikį sąlygoja esė tematika ir medžiaga, kuria disponuoja autorius. Erdvėlaivis gali priartėti iki mūsų dienų realybės, persikelti į kultūrinę-intelektinę sritį arba vidujinę erdvę. M. Martinaičio ir G. Beresnevičiaus esė erdvėlaikis modeliuojamas pagal mitologinių bei religinių ženklų prasmes, aiškiai brėžiama viršaus – apačios, atitinkanti sakralu – sekuliaru, opozicija, juntamas laiko lineariškumas. G. Beresnevičiaus esė, kuriose reflektuojamai kultūros, religinės sąmonės pokyčiai, ryškėja kultūrinės erdvės dimensija. Šiuo atžvilgiu aktualus tampa centro ir periferijos santykis, kai periferijoje įsisavinama kultūra, o erdvė vis mažiau yra lokali, kai per ją vis labiau pasireiškia nuotolio, svetimumo, konflikto, akultūracijos ir kitokių santykių galimybės. M. Martinaičio esė svarbus vaidmuo tenka linijinio laiko modeliui. Tačiau atskaitos taškas dažniau yra subjektyvusis (tiek pasakotojo, tiek adresanto atžvilgiu) laikas, kurį esė romane simbolizuoja kiekvienam individuali susitikimo su senąja kultūra akimirka. M. Martinaičio esė erdvėlaikis modeliuojamas mitologinių bei religinių ženklų reikšmingumo ir ritualų gausumo bei jų galiojimo lygmeniu. Nepaisant tik esė žanrui būdingos specifikos, jo formos struktūra, taip pat ir erdvės bei laiko struktūros, kuriamos pagal tuos pačius naratyvinio žanro principus, kaip ir kituose naratyviniuose literatūros žanruose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Esė; Essay.

ENThis article analyses the models of time and space in two popular Lithuanian books of essays: Marcelijus Martinaitis’ Laiškai Sabos karalienei: Esė romanas [‘Letters to the Queen of Saba: An Essay Novel’] (2002) and Gintaras’ Beresnevičius’ Ant laiko ašmenų [‘On Blades of Stone’] (2002). In the essays of M. Martinaitis and G. Beresnevičius, the time and space is based on mythological and religious symbolism, with a clearly defined top – bottom contrast, matching the sacred – secular; and the linearity of time is felt. G. Beresnevičius’ essays become clear in the dimension of cultural space. In this regard the relationship between the centre and the periphery becomes relevant, with culture being absorbed at the periphery, while the space becomes increasingly less local, with an increasing number of possibilities of distance, estrangement, conflict, acculturation and other relationships manifesting themselves through it. The really important role in M. Martinaitis’ essays goes to the linear model of time. However the reference point is most often subjective (both from the narrator’s and the addressee’s point of view) time, which in the essay novel is symbolised by each individual moment of encountering the old culture. M. Martinaitis’ essays’ time and space are modelled at the level of the significance of mythological and religious symbolism and the abundance of rituals and their validity. Despite the specifics that are typical of the essay genre only, the structure of its form, and also the structure of time and space, is created in accordance with the same principles of the narrative genre as other narrative literary genres.