LTTalkos, kaip valstiečių savitarpio pagalbos būdas, gerai žinomos tradicinėje kultūroje. Jų liekanos Lietuvos kaime dar išliko XX a. antrojoje pusėje. Šis reiškinys žinomas ne tik lietuviams, o ir pavadinimus kitos tautos turi panašius. Antai Rusijoje ir Ukrainoje jos vadintos „toloka“, Baltarusijoje „talaka“, Lenkijoje „tłoka“. Talkos kaimuose vykdavo nuolat, tačiau ne kiekvienas valstietis jas rengdavo. Paprastai jos vykdavo vidutiniuose ar stambesniuose, turinčiuose daugiau nei 10 hektarų ūkiuose. Kita vertus, nagrinėjant talkas kaip pirmykščio bendruomeninio darbo tradicijų kaime liekaną, reikia pažymėti, kad ir smulkesnių ūkių šeimininkai, kartais dėl ligos ar kitokių priežasčių netekę šeimoje darbo jėgos, būdavo priversti kreiptis į kaimynus pagalbos. Įtakos turėjo ir žemės kokybė, nuo kurios priklausė materialinė valstiečių būklė. Turtingesni ūkininkai įsigydavo našesnės, daugiau rankų jai aptarnauti reikalingos žemės ūkio technikos (kuliamųjų, kertamųjų mašinų), todėl trumpalaikiam darbui su ja nepakakdavo šeimos narių ir samdytų darbininkų jėgos. Tada kviesdavosi talkininkus. Tiesa, yra atvejų, kai talka rengiama nepriklausomai nuo ūkio dydžio, jei darbas reikalauja specifinių sugebėjimų ir įgūdžių, pavyzdžiui, kiaulių skerdimas.