1900-1945 m. poezija
LTĮ XX amžių lietuvių poezija įžengė jau įgijusi pasitikėjimą, įtvirtindama Maironio klasikinės silabotonikos pamokas ir sykiu smalsiai besidairydama j modemėjančią (bei vis akivaizdžiau nuo modernizmo pavargstančią) Europą. Amžiaus pradžioje įvyksta esminis estetinis sąmonės posūkis - į kūrybą imama žiūrėti ne kaip į įpareigojančią socialinę kultūrinę užduotį, bet kaip į sąmoningą individualų aktą, iškeliant ne reglamentuojantį, o išlaisvinantį šio akto pobūdį. Nelengvai, tačiau nebeatšaukiamai į antrąjį planą traukiasi taikomoji literatūros (ir poezijos) samprata, užleisdama vietą kaskart stiprėjančiai estetinei savimonei ir meno autonomiškumo idėjai. Šalia visuomeniškai įsipareigojusio tautinio idealisto formuojasi individualisto laikysena, atvira idėjiniams iššūkiams bei formos eksperimentams. Tolydžio stiprėja tradicijos ir novacijos suvokimas, gilėja jų takoskyra, seno ir naujo įtampoje kristalizuojasi naujos literatūrinės srovės, pakraipos, sąjūdžiai ir grupuotės. Visa tai buvo palanki dirva ir kolektyvinei akcijai, ir individualaus stilistinio braižo įvairovei bei plėtotei. [p. 13]Reikšminiai žodžiai: Poezija; Poetry.
