Literatūros mokslas ir kritika
LTLietuvių literatūros tyrėjai ir kritikai savo ankstesnius akademinius darbus, skirtus estetinei ir tautinei savimonei ugdyti, privalėjo nukreipti nauja kryptimi - visą tautiną literatūrą pervertinti marksistiniu klasiniu principu: "Marksistinis-lenininis lietuvių tautos kultūrinio palikimo įvertinimas yra dabartiniu metu ideologinio fronto darbuotojams kovinė priemonė, nukreipta Prieš buržuazinės ideologijos ištakas", -1949 m. per LKP VI suvažiavimą nurodė LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Literatūros moksle ir kritikoje imta laikytis griežtai pozityvistinės metodologijos tradicijos, įrodinėjant, kad literatūra yra visuomeninis gyvenimo reiškinys, kurio esmę ir dėsningumus nustato pats gyvenimas. Daugiausia buvo pratęsta istorinės-kultūrinės mokyklos, aktualizavusios istorinę faktografiją, tradicija, tačiau tai padaryta atlikus esmines ideologines jos korekcijas. Pozityvistinės ir visuomeninės kritikos pradininkai (Vincas Mickevičius-Kapsukas, Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Biržiška), pabrėždami realistinės kūrybos ir literatūros istorinio vertinimo svarbą, kūrybą traktavo aristoteliškai kaip "prigimties pamėgdžiojimą" (gr. mimesis), o sovietiniai ideologai, plėtoję marksistinę estetiką ir socrealizmo metodą, iš literatūros pareikalavo tokio "teisingo tikrovės atspindėjimo", kurio "teisingumas' reiškė tikrovę matyti ir aprašyti pagal Komunistų partijos nurodymus. Rašytojų sąjungoje įsteigtos specialios komisijos ir sekcijos rašytojų ir kritikų idėjiniam sąmoningumui ugdyti. Taip per visą tautos okupacinį laikotarpį buvo įteisinta normatyvinė dogmatinė literatūros kritika, pagrįsta socrealizmo reikalavimu. [...]. [Iš straipsnio, p. 395]
- Represuotųjų laiškai: Broniaus Sivicko laiškų iš Mordovijos literatūriškumas. Tautosakos darbai 2023, 65, p. 72-96.
- Žvilgsniai į lietuvių folklorinę baladę XX a. antroje pusėje. Tautosakos darbai 2023, 65, p. 52-71.
