Empirizmo dogmų kritika: užmojai ir ribos

LTStraipsnyje nagrinėjama nuo praėjusio šimtmečio vidurio analitinėje filosofijoje vykstanti pamatinių tradicinio empirizmo nuostatų, vadinamųjų empirizmo dogmų, kritinė revizija. Svarstoma, kokį pavidalą gali įgauti „dogmas“ atmetęs netradicinis Willardo V. O. Quine’o, Donaldo Davidsono ir Johno McDowello, didžiųjų empiristinės tradicijos vidaus kritikų, empirizmas (Quine’o žodžiais, „empirizmas be dogmų“). Quine’as manė, jog empirizmui tereikia atsisakyti loginių pozityvistų palikimo – analitinių ir sintetinių teiginių skirties bei redukcionizmo idėjos. Po kelių dešimtmečių Davidsonas paties Quine’o filosofijoje įžvelgė empirizmo dogmą, kurią pavadino konceptualios schemos ir empirinio turinio dualizmu. Tačiau dar vėliau ir Davidsonas neišvengė kritikos: jį už nuolaidžiavimą proto ir gamtos dualizmui, kaip „tikrajam tradicinio empirizmo problemų šaltiniui“, kritikuoja McDowellas. Tebesitęsiantis įtakingų mąstytojų ginčas, principiniai jų nesutarimai dėl empirizmo pagrindų ir perspektyvų rodo, kad „dogmų“ atpažinimo, įvardijimo bei įveikimo procesas šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje dar nėra baigęsis.

ENArticle looks into the recent history of the repudiation of the so-called dogmas of traditional empiricism, starting with "Two Dogmas of Empiricism", a celebrated paper by Willard V. O. Quine. Quine initiated, but was not to bring to an end, the whole enterprise of debunking and rejecting the untenable dogmas. A few decades later, Donald Davidson found the dualism of the conceptual scheme and empirical content at work in Quine’s own philosophy and labelled it "the third, and perhaps the last," dogma of empiricism. It was not the last, however. John McDowell, the author of Mind and World, criticized Davidson for succumbing to the dualism of reason and nature, a "dogma" which he claims to be the real source of the familiar dualisms of modern philosophy (surely including the empiricist tradition).