Sapiegų meninis paveldas Vilniuje
LTSapiegų kultūrinės veiklos pėdsakai Vilniuje tarsi iliustruoja šios giminės visuomeninės padėties pokyčius - ryškiausi ir įspūdingiausi paminklai išliko iš tų laikų, kuriais Sapiegų įtaka buvo pasiekusi didžiausių aukštumų. XVI-XVIII a. tarp Sapiegų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonų, kanclerių ir iždininkų, keliolika giminės atstovų ėjo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalkų pareigas, nemažai jų buvo skiriama aukščiausiais įvairių vaivadijų pareigūnais, XVII a. net trys iš jų tapo Vilniaus vaivadomis. Pirmosios žinios apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje buvusias Sapiegų valdas mus pasiekė iš XVI a. Bene anksčiausiai įsigyti namai - Didžiojoje gatvėje (dabar Nr. 16), netoli Šv. Mikalojaus cerkvės. Juos valdęs iš Kodenio kilusios linijos atstovas, Smolensko kaštelionas Bogdanas Sapiega su žmona Apolonija iš Druckių-Sokolinskių. XVI a. antrojoje pusėje jie pastatus padovanojo Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolynui (paslėpti vėlesnių perstatymų, iki mūsų dienų išliko gotikiniai šių namų rūsiai ir mūrų fragmentai). Vėlesniais laikais glaudžiau su Vilniumi buvo susiję Čerėjos (Ružanų) linijos Sapiegų atstovai. XVI a. pabaigoje keletą namų, stovėjusių tarp dabartinių Vilniaus ir Šv. Ignoto gatvių, šalia dominikonų Šv. Dvasios vienuolyno, įsigijo bene žymiausias Čerėjos (Ružanų) linijos atstovas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, po 1610 m. miesto gaisro pasistatydinęs šioje vietoje puošnią rezidenciją. Iki XVIII a. vidurio tai buvo bene svarbiausi Sapiegų rūmai mieste, juose gyveno garsūs didikai: Lietuvos pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega, Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega ir kt.Po XVIII a. vidurio miesto gaisrų rūmai ilgai stovėjo apleisti (paskutinioji iš giminės juos valdė Kazimiero Jono marti Teodora), vėliau jų likučiai ėjo iš rankų į rankas, kol galiausiai buvo sugriauti iki pamatų. Vadinamųjų antrųjų Sapiegų rūmų būta kitoje Dominikonų gatvės pusėje - juos 1722 m. Antanas Kazimieras ir Rachelė Sapiegos padovanojo pijorų vienuolynui ir kolegijai steigti. Deja, ir šių pastatų likimas nepagailėjo. Iš mieste turėtų namų geriausiai išliko rūmai Šv. Jono gatvėje, geriau žinomi Pacų rūmų vardu (dabar čia įsikūrusi Lenkijos Respublikos ambasada). Juos Sapiegos trumpai valdė XVII a. pirmojoje pusėje, vėliau, 1783 m., iš Pacų gaisro nuniokotą pastatą įsigijęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega rūmus atstatė, rekonstravo ir išpuošė (darbams vadovavo architektas Augustinas Kosakauskas). [...]. [Iš teksto, p. 125-126]Reikšminiai žodžiai: Sapiegos (Sapiega family); Sapiegų giminės meninis palikimas; Vilnius; Artistic legacy of the Sapiega family; Vilnius.
ENIn the 16th-18th centuries members of the Sapieha family served as hetmen, chancellors and treasurers of the Grand Duchy of Lithuania, several of the family’s representatives served as the marshals of the Lithuanian Tribunal, and quite a few were appointed as senior officials in various voivodeships. In the 17th century three prominent members of the Sapieha family became the Vilnius voivodes and it was precisely during this period that this magnate family left its most indelible mark on the cultural life of the capital of the Grand Duchy of Lithuania. Representatives of the Chareya-Ruzhany line of the Sapieha family were closest to Vilnius. In the late 16th century Lew Sapieha, Lithuanian Chancellor, Grand Hetman and Vilnius Voivode acquired several houses that stood between present-day Vilniaus and Šv. Ignoto streets, near the Dominican Monastery of the Holy Spirit, who, following the city fire of 1610, had an elaborate residence constructed in this location. Up until the mid18th century it was probably the most important palace of the Sapiehas in the city. After subsequent fires in the city in the mid-18th century the palace stood abandoned for a long time, before being demolished altogether. Another residence that had not survived to our days was the nearby second palace of the Sapiehas that Antoni Kazimierz and Rachel Sapieha donated to the Piarists in 1722. Despite having lost their authentic spatial structure during the course of several years of reconstruction, the palace in Šv. Jono street has remained relatively the same, now better remembered as the Рас family palace (today it houses the Embassy of the Republic of Poland). Having acquired the building damaged in the fire of 1783 from the Рас family, Lithuanian Chancellor Aleksander Michał Sapieha had the palace rebuilt, reconstructed and decorated. However the most important residence of the Sapiehas in Vilnius is found in Antakalnis.This out-oftown palace built in 1689-1692 funded by the Lithuanian Hetman and Vilnius Voivode Kazimierz Jan Sapieha belonged to this family until the late 18th century. The construction of the Antakalnis palace is linked to the visual representation and signification of the social positions held by this famous magnate, his dynastic plans and hopes, and the then as yet unrealized dreams of becoming the legitimate ruler of the Polish-Lithuanian Commonwealth after the death of John III Sobieski. The palace was built according to a design by architect Giovanni Battista Frediani. Sculptor and architect Giovanni Pietro Perti oversaw the construction work, and he was also in charge of the palace’s stuccowork exterior and interior decoration. It is believed that the interior murals were the work of renowned Florentine Michellangelo Palloni. All these artists of Italian origin were the most famous figures in Lithuanian Baroque art (the same artists worked on renewing the interior of the Chapel of St. Casimir in the Vilnius Cathedral in 1692 at the behest of Kazimierz Jan Sapieha). The palace ensemble and the Baroque park established surrounding it is closely related to the nearby Trinitarian monastery, and together form a complete complex. The idea of funding the Trinitarian monastery dates to the spring of 1691, the church foundation stone was laid in 1694, and the shrine was consecrated in 1716 as the Church of the Saviour. The church featuring an architecturally original central cupola reflects uniquely interpreted Roman Late Baroque architectural influences and is characterized by a cosy, harmonious interior as well as iconographically complex yet gracefully subtle stuccowork decor created under the leadership of Giovanni Pietro Perter and Paul in Vilnius.The most important objects of the Sapieha artistic legacy are related to the funding of the churches, altars and sacred art donations that once decorated the Lithuanian capital and that have in part survived to this day. From the very beginning the Sapiehas contributed significantly to the strengthening and development of the cult of St. Casimir, decorating shrines dedicated to him. In 1604 Lew Sapieha participated in the procession for the cannonization of St. Casimir and together with others took part in the celebration of laying the keystone of St. Casimirs Church, supported its construction and furnishing with funds and other donations, funding, in addition, the construction of the St. Benonas altar in the chapel of this church. [...]. [Extract, p. 144]
