Kūryba

LTRomo Oranto, kaip knygos dailininko, kelią puikiai apibūdina Donaldo Kajoko eilėraštis „Nežinomo viduramžių dailininko piešinys“, kuris yra vienoje iš paskutinių dailininko kurtų knygų, pareikalavusių dvasinių ir fizinių jėgų. Orantą galima apibūdinti kaip viduramžių dailininką, puikiai išmaniusį savo amatą ir toli nuo jo nenukrypusį - nuosekliai kūrusį knygas ir knygos meną tobulinusį visą gyvenimą. Epitetą nežinomo galėtume interpretuoti kaip mūsų pačių vis dar iki galo neatrastą, nepakankamai įvertintą ir apibūdintą. Taip pat tokį, kuris tarsi sąmoningai slėpėsi už knygų autorių, nedemonstruodamas savojo „aš“. Rašytojas, atrodo, jam buvo svarbiausias - siekdavo jį atskleisti ne vien knygoje suguldytu tekstu, bet ir kitais jos elementais: raštu, parašu, portretiniu atvaizdu. Ir savo kurtomis iliustracijomis. Romo iliustracijos knygose buvo tarsi jo perregėta vizualinė visuma, rašytojo kalbėjimo ženklinę išraiška. Norint apibūdinti Romo Oranto knygos meno ypatumus, jo kūrybinį kelią galima skelti į du laikotarpius: iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir po jo (šie etapai labai ryškūs ir šalies spaudos mene), taip pat galima skirti tris dailininko kūrybos etapus. Ankstyvuoju etapu, sutapusiu su sovietmečiu, Romas formavosi kaip knygos dailininkas, o brandžiuoju kūrybos laikotarpiu galima vadinti paskutinį XX a. dešimtmetį - 1990-1998 metus, kai dailininkas daugiausia kūrė knygų iliustracijas. Deja, to meto poligrafija nebuvo palanki knygos menui puoselėti. Šio laikotarpio Oranto sukurtos iliustracijos tarsi knygą laikančios ir rėminančios kolonos, joms būdingas dekoratyvus simbolinis pradas. Tai ženkliški kruopščiai plunksnele ir tušu kurti piešiniai, knygoje turintys aiškią loginę seką. Brandžiuoju laikotarpiu susiformavo individualus jo braižas bei subtilus „orantiškas“ knygos meno stilius [P. 15].