Kauno žydai Lietuvoje (1918-1940 m.): integracijos, akultūracijos ir tautinės tapatybės puoselėjimo apraiškos

LTPirmasis pasaulinis karas praktiškai nutraukė Kauno žydų bendruomenės gyvenimą. 1915 m. pavasarį, Rusijos imperijos valdžios nurodymu žydai buvo priversti išsikelti iš Kauno gubernijos ir išsisklaidė po įvarius Romanovų imperijos regionus. Naują etapą žymėjo Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimas 1918 m., kuris suteikė galimybę daliai žydų sugrįžti į paliktus namus. Pastarieji atsidūrė nacionalinėje Lietuvos valstybėje, kurioje politinę valdžią įgiję lietuviai ėmėsi įgyvendinti savo viziją – sukurti lietuvišką Lietuvą, o lietuvių kalba ir kultūra, tapo dominuojanti. Naujoje situacijoje žydams teko permąstyti savo santykį su pasikeitusia kultūrine ir kalbine aplinka, bei pasirinkti sambūvio su dominuojančia lietuvių tauta strategijas: pritapimo ir lietuviškosios kultūros adaptacijos kelią ar uždarumo, puoselėjant savo tautinę tapatybę. Disertacijoje analizuojamos integracijos, akultūracijos ir tautinės tapatybės puoselėjimo apraiškos Kauno žydų visuomenėje 1918–1940 m. Tyrimas atskleidžia, jog noras išlaikyti žydišką tapatybę, iš vienos pusės, ir lietuvių visuomenės nenoras pilnai priimti kitataučius, iš kitos, leidžia kalbėti tik apie dalinę integraciją. Tai paliudija ir išlaikytas kalbinis/kultūrinis atstumas. Profesinės struktūros analizė taip pat atspindi dalinę integraciją – tik į tam tikrus darbo segmentus, tuo pat metu išliekant segreguotiems kitose. Reikšminiai žodžiai: Žydai, Kaunas, Nepriklausoma Lietuva, integracija, akultūracija.

ENThe First World War significantly disrupted the communal life of Kaunas’ Jewish community. In the spring of 1915, by order of the Tsarist government, Jews were forced to leave the Kaunas Governorate and subsequently dispersed across various regions of the Romanov Empire. A new chapter commenced in 1918 with the proclamation of an independent Lithuanian state, which permitted some Jews to return to their abandoned homes. Upon their return, they found themselves within a national Lithuanian state, where political power was held by Lithuanians who began to implement their vision – to “Lithuanize” society and public space. In this context, the Lithuanian language and culture became dominant. Faced with this new reality, Jews had to reconsider their relationship with the transformed cultural and linguistic environment and choose strategies for coexistence with the dominant Lithuanian majority – either pursuing integration through adaptation to Lithuanian culture or preserving their ethnic identity in relative isolation. This dissertation examines manifestations of integration, acculturation, and the preservation of national identity within the Kaunas Jewry between 1918 and 1940. The research reveals that, on the one hand, the Jewish desire to maintain their distinct identity, and on the other, the reluctance of the Lithuanian society to accept ethnic minorities fully, resulted in only partial integration. This is evident in the continued linguistic and cultural distance. An analysis of professional structures further illustrates this partial integration – Jews were integrated into certain sectors of employment while they remained segregated in others. Keywords: Jews, Kaunas, Independent Lithuania, integration, acculturation.