Lietuvininkų žemės "Vorusnė"

LTSusimąstęs plukdo savo vandenis žilasis Nemunas per visą Lietuvą, o pasiekęs lietuvininkių kraštą, tarsi norėdamas jį apkabinti, suskyla į daug atšakų ir tik po to neskubėdamas susilieja su mariomis. Pamariečiai kiekvieną iš tų atšakų pavadino vis netikėtesniu ir vis nuostabesniu vardu - Pakalnė ir Skirvytė, Gilija ir Rusnė... O šalia Rusnės siauresne srovele rusena Vorusnė - senoji Rusnės vaga. Mat šios žemės gyventojų kalba būdvardis voras reiškė "senas" (pvz., Vorpilis - "senoji pilis"). Kaip tik šiuo Vorusnės vardu ir nutarė pasivadinti Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų folklorinis ansamblis, susikūręs, kaip ir patys fakultetai, 1971 metais. Ansamblio dalyviai suvažiavo į Klaipėdą iš įvairių Lietuvos kampelių - Aukštaitijos ir Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos. Todėl visai nenuostabu, kad per visus keturiolika veiklos metų viena iš mėgstamiausių Vorusnės programų buvo "Kelionės po Lietuvą", kurioje aukštaičiai šnekėjo ir dainavo aukštaitiškai, dzūkai - dzūkiškai ir t.t. Tačiau daugiausia vorusniečių dėmesio susilaukė lietuvininkų kraštas, į kurį atvažiavę, tapome tarsi jo kultūros gaivintojais ir skleidėjais. Pamario krašto etnografijai skirta net keletas programų: "Jūrų marių dainos", "Mažvydas ir lietuvininkų dainos", "Lietuvininkų vestuvės" ir pagaliau pati naujausia programa - "Lietuvininkai".