Tarminio kalbėjimo įpročiai: sociolingvistinis aspektas

LTŠiame straipsnyje aptariami sociolingvistinio tyrimo rezultatai. Tyrimo metu aiškintasi studentų požiūris į tarmę, bandyta sužinoti, ar jaunosios kartos atstovai stengiasi išsaugoti tarminio kalbėjimo įpročius, ar atvirkščiai - linkę vengti jų. Apskritai buvo siekiama išsiaiškinti, ar adekvačiai įvertinama tarmė kaip svarbus kultūros komponentas. Medžiagos rinkimo ir kaupimo etape naudota tikslinga eksperimentinė medžiagos rinkimo metodika. Straipsnyje anketos duomenys aptariami, remiantis fenomenologiniu deskripcijos metodu, siekiama apibendrinti išryškėjusias tarmės / tarminio kalbėjimo vertinimo tendencijas, susieti jas su socialiniais duomenimis, taip pat bandoma ieškoti paralelių tarp tarmės / tarminio kalbėjimo vertinimo ir požiūrio į savo ir aplinkinių kalbos taisyklingumą, vaizdingumą apskritai. Straipsnyje daromos išvados, kad svarbiausia yra pirminis subjekto apsisprendimas, t. y. ar jis pripažįsta tarmę kaip vertybę, ar ne. Apsisprendimas lemtas studento socialinės kultūrinės aplinkos, kurioje jis užaugo, susiformavo kaip asmenybė. Jei respondentas gerbia tarmę kaip vertybę, jis linkęs ją puoselėti, sieja su objektyviais aplinkos kriterijais, o tas respondentas, kuris tarmę laiko nekultūringumo, prastumo skirtimi, ir tarminį kalbėjimą linkęs vertinti negatyviai, menkinamai. Pirmieji tam tikroje aplinkoje nevengia kalbėti tarmiškai, kadangi jų tokio kalbėjimo įpročiai susiformavo natūraliai, jie vertinami kaip kitas, ypatingas komunikacijos būdas; antrieji - stengiasi jų atsikratyti.