Homeostazė kaip ekosistemos dėsnis ir moralinis žmogaus apsisprendimas

LTStraipsnyje atskleidžiami motyvai, kurie atliko svarbų vaidmenį plečiant etikos sistemą ir pagrindžiant ekologinės etikos statusą. Planetoje susidarius įtemptai ekologinei situacijai ir iškilus būtinybei imtis gamtosaugos, jau anksčiau gamtos mokslų išplėtotos sveikatos ir homeostazės sąvokos buvo A. Leopoldo ir H. Rolstono ekstrapoliuotos į ekologiją. Sąsajų tarp procesų, vykstančių žmogaus organizme ir biosferoje, išryškinimas tapo aktualiu argumentu naujai pažvelgti į žmogaus padėtį pasaulyje. Tapo aišku, kad vienoks ar kitoks žmogaus elgesys sukelia gerus ar blogus padarinius tiek aplinkai, tiek jam pačiam. Ši aplinkybė skatino žmogų suvokti atsakomybę už savo ir aplinkos gerovę. Žmogaus santykis su gamta įgavo moralinę reikšmę ir tapo etikos tyrimo objektu.

ENPresent article specifies the motives contributing to the development of the ethical system and providing the basis for the status of ecological ethics. Given the current tense ecological situation on the planet and the pressing need to develop nature protection, the notions of health and homeostasis, elaborated previously by natural sciences, were extrapolated by A. Leopold and H. Rolston to ecology. Focusing on the relationship among the processes observed in the human organism and the biosphere has become an actual argument for getting a fresh view on man’s situation in the world. It has become clear that human behaviour accounts for positive or negative outcomes both on the environmental and the personal plane. This circumstance encouraged man to realise his responsibility for his own well-being and for the prosperity of his environment. Man’s relationship with nature has acquired moral significance turning thus into a subject of ethical research.