Vilniaus bazilijonų gyvenimas XVIII a

LTVilniaus Švč. Trejybės vyrų vienuolynas į XVIII a. įžengė netekęs dviejų dalykų – arkimandrijos statuso ir Bazilijonų ordino lyderio vaidmens. Kovą dėl autonomijos, o ypač dėl teisės savarankiškai rinkti vyresniuosius, lydėjo sekinanti priešprieša su Pinsko unitų vyskupais Marcijonu Bialozoru (1697–1707) ir Antanu Žolkevskiu (1697–1702). Šie siekė prestižinių Vilniaus arkimandrito pareigų ir savanaudiškos materialiai turtingo vienuolyno kontrolės. Pavyzdžiui, vienas jų pirmtakų Jonas Malachovskis 1671 m., gavęs žinią apie jo nominaciją Peremyšlio unitų vyskupu, iš vienuolyno zakristijos pasiėmė (ir negrąžino) arkimandrito mitrą, 400 auksinų vertės sidabrinį paauksuotą kryžių ir liturginę taurę. 1697 m. Bialozoras iš vienuolyno paėmė 7 000 auksinų „Mažeikavos sumos“, 2 500 auksinų iš legacijos akatistui, dvi paauksuotas taures su patenomis, dvi sidabrines žvakides, arnotus, kunigo Januškevičiaus rankraštinį mišiolą ir kardą – vertingą Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai koplyčioje palaidoto Vilniaus vaivados Jonušo Skumino-Tiškevičiaus dovaną-votą473. Pasipriešinti bandymams iš šalies įbrukti „vyresniuosius“ vadovavo garsus teologas, Bazilijonų ordino konsultorius, Švč. Trejybės vienuolyno vyresnysis Marcijonas Kulčickis. 1698 m. jis Vilniaus miesto teismui pateikė protestą dėl Žolkevskio paskyrimo Vilniaus arkimandritu, atsisakė leisti jam vadovauti vienuolynui (taip pasipriešindamas metropolito Leono Šliubičiaus-Zalenskio valiai) ir oficialiai paskelbė apie visos vienuolių bendruomenės atsisakymą pripažinti Pinsko vyskupą savo dvasiniu vadovu, motyvuodamas, kad toks asmuo turi būti „išrinktas laisvais balsais, ne iš prelatų, tačiau iš paprastų vienuolių“. Vienuolyno teisėms apginti buvo išspausdintas nedidelis veikalas Vilniaus vienuolyno apgynimas – Obrona monastyra wileńskiego. [Iš teksto, p. 110]