Dvi "Rusios" ir religinė polemika

LTBažnytinės unijos paskelbimas ATR (1596 m. spalį) sukėlė konfesinį skilimą Kijevo metropolijoje. Prie opozicijos unijai prisijungė ir didesnioji Vilniaus rusėniškos bendruomenės dalis. Į stačiatikių sinodą Brastoje ji delegavo net šešis dvasininkus: du atstovus iš Skaisčiausiosios Dievo Motinos katedros kapitulos (Prisikėlimo cerkvės vyresnįjį Leontijų Bobrikovičių ir Šv. Jurgio cerkvės kleboną Omelianą), pasauliečių brolijų dvasininkus (Bazilijus Čornijų iš Švč. Trejybės parapijos ir Herasimą Nakrivailą iš Šv. Dvasios vienuolyno), brolijos narį Mitrofaną Dimentijanovičių bei Švč. Trejybės vienuolyno pamokslininką Steponą Zizanijų. Vilniaus delegacijos pasauliečių grupė taip pat buvo gausi: ją sudarė devyni brolijos nariai, miesto tarėjas Eustachijus Borovikas ir miesto raštininkas Jonas Kirijanas. Bendrai vilniečių delegacija Brastos sinode sudarė daugumą: 17 asmenų iš 29. Remiantis 1596 m. rugsėjį sušaukto senatorių ir bajorų susirinkimo, įvykusio Vyriausiojo Lietuvos tribunolo posėdžio Naugarduke metu, instrukcija, pasauliečių delegatų iš kitų LDK žemių skaičius Brastos stačiatikių sinode buvo palyginti negausus. Susirinkime nuspręsta nebesiųsti atstovų delegacijų, nes tuo metu vyko „pagrindiniai teismai“ ir pavieto žemės teismo sesijos. Vietoje to apsiribota savo atstovų siuntimu į Brastą, o patiems delegatams uždrausta ką nors spręsti tikėjimo klausimais. Spalio 8 d. stačiatikių sinodas reabilitavo Vilniaus pamokslininką Zizanijų bei brolijų kunigus Čornijų ir Nakrivailą246. Vilniškiai drauge su kitais delegatais neleido visai Kijevo metropolijai pereiti į uniją – tai pagilino Rusios Bažnyčios ir visos rusėnų etnokonfesinės bendruomenės skilimą. Brastos unijiniame sinode delegatų iš Vilniaus nebuvo. [Iš teksto, p. 69]