LTPastarąji dešimtmeti lietuvių kalboje plintančios svetimybės - jau seniai nebe nauja, tačiau vis dar aktuali svarstymų ir diskusijų tema. Kalbininkų nuomonė šiuo klausimu ne visada sutampa, bet vis dėlto gana aiški - tai ypač pasakytina apie oficialiąją kalbos politiką bei visiems matomas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pastangas keisti svetimybes lietuviškais pakaitais, juos platinti ir diegti. Tačiau kaip tokią kalbos politiką ir pati reiškinj vertina kalbos vartotojai Lietuvoje, atrodo, dar nėra tirta. Atsakyti i ši klausimą buvo pamėginta straipsnyje dėslomu tyrimu: 1998 m. vasarą apklausti 129 penkių amžiaus grupių, aukštąji, aukštesnįji ir vidurini išsilavinimą turintys kalbos vartotojai - Vilniuje gyvenantys lietuviai, tiek vyrai, tiek moterys (konkrečius duomenis galima rasti priede). Nors visiškai vienodo respondentų skaičiaus kiekvienoje grupėje nepavyko surinkti (mažiausia turėta vyriausio amžiaus žmonių, gerokai daugiau - jaunimo atsakymų; be to, tarp atsakiusiųjų vyravo aukštojo išsilavinimo respondentai), procentiniai skaičiavimai vis dėlto leidžia atsakymus lyginti. Respondentai buvo paprašyti atsakyti i keletą su svetimybių vertinimu susijusių klausimų: kaip svetimi žodžiai veikia lietuvių kalbą, kaip vertinamas jų vartojimas (apibrėžiant ir priimtiną svetimybių vartosenos sriti - viešąją ar privačią kalbą), ar svetimi žodžiai keistini lietuviškais pakaitais ir pan. Be bendrųjų klausimų, respondentai turėjo ivertinti ir keliolika konkrečių žodžių iš Kalbos komisijos patvirtinto Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo. Buvo pateiktos šios senosios ir naujosios svetimybės: hotdogas, baranka, miusliai, steikas, bankuchenas, hamburgeris, bulka, čipsai, tomatai, popkornai, sasiska, kornfleiksai, čyzburgeris, pončka. Tad pažiūrėkime, ką rodo tyrimo rezultatai. [p. 131].
ENIn Lithuania we have an official purist language policy, but no research has been done to find out the attitude of language users. An experiment was carried out in which 129 respondents were asked to express their opinion about loan-words in the Lithuanian language. The results of the experiment show that Lithuanians have a rather negative attitude towards borrowings. However, the attitude also depends on sex, education and age in particular: in the group of ageing people one may expect more negative feelings towards loan-words, inclination not to accept them in the public use of the language. Among the elderly population there are more people who believe that loan-words should be replaced by new Lithuanian coineers. On the other hand, the negative attitude is characteristic not only of older Lithuanians in general, but also of those with academic education, those with insufficient knowledge of English and especially of women.