The Audiation of a triad and its rejection in the composing process

LTSvarbus muzikos teorijos ir praktikos elementas triada (trigarsis) straipsnyje aptariama dviejų muzikinių sintaksių kontekste. Šalia plačiai žinomų triados akustinių ypatybių ir vaidmens funkcinėje harmonijoje bei klasikinėje sintaksėje, kurioje veikia muzikinė trauka, atskleidžiamas triados vaidmuo nefunkcinėje harmonijoje ir sintaksėje, pvz., XIX a. antrosios pusės muzikoje, kurioje chromatinės progresijos pasižymėdavo ryškiomis moduliacijomis, staigesniais harmonijos pokyčiais, o tonacinė trauka šioje muzikoje dažnai atrodė susilpnėjusi. Richardas Cohnas (2012) teigia, kad muzikinės sintaksės principai romantizmo harmonijoje skiriasi nuo klasikinio tonalumo, ir atkreipia dėmesį į triadų nuoseklios balsavados galimybes, kurios nesusijusios su jų akustinėmis savybėmis. Šis balsų vedimo potencialas kyla iš matematinės grupių teorijos savybių, kuriomis triados pasižymi tolygiai temperuotame 12 garsų lauke. Trigarsiai ryšiai kaip matematinių grupių elementų transformacijos interpretuojami vadinamojoje neo-rymaniškojoje (neo-Riemannian) teorijoje (NRT). Joje išskiriamos trys pirminės transformacijos: P (Parallel, t. y. bendravardis mažoras / minoras), L (Leittonwechsel, t. y. vedamojo tono pakeitimas) ir R (Relative, t. y. giminingumas), kurios tarp objektų išsaugo maksimaliai daug bendrų tonų ir mažiausią judančių balsų poslinkį (vadinamą balsavados parsimonija). Transformaciniai ryšiai šioje teorijoje vaizduojami formaliais grafikais ar tonų tinklais (vok. Tonnetz). Taigi triada turi dvi atskiras prigimtis: viena pagrįsta jos akustinėmis savybėmis, kita – galimybe sudaryti nuoseklius balsavados junginius chromatinėje visumoje. Akustinė triados prigimtis sudaro pagrindą klasikiniam diatoniam tonalumui, o balsavados savybės atsiskleidžia XIX a. chromatinėse progresijose.Iškeliama prielaida: jei triados intervalinė / vertikalioji struktūra nulemia funkcinę harmoniją, tai ryšiai tarp triadų (neo-rymaniškosios transformacijos) gali nulemti nefunkcinę, generatyvinę harmoniją ir alternatyvią sintaksę. Taip triadų sekos, sugeneruotos LPR operacijų, pagal sintaksę gali būti prilyginamos sekvencijos fenomenui, o funkcinio tonalumo operacijos (T-S-D) – kadencijai. Danielis Harrisonas (2011) pažymi, kad, remiantis minėtąja teorija, reikia atskirti objektą ir veiksmą, atliekamą tam objektui. Transformacinės teorijos operacijos LPR yra veiksmas, atliekamas objektui, o funkcinio tonalumo operacijos (T-S-D) yra buvimas objektu. Naujai atskleisti triados resursai rodo, kad tai yra programavimui palankus muzikos elementas (nes ryšiai tarp tų elementų yra palankūs formalizuoti). Triada (3 tonų subrinkinys 24 tonų grupėje) yra konkretus objektas, kurį pagal balsavados taisykles (susidedančias iš P, L ir R operacijų) galima transponuoti į kitą tos pačios šeimos objektą minimaliu žingsniu (pakeitus vieną iš trijų tonų) ir taip sugeneruoti įvairias triadų sekas bei ciklus. Komponavimo procese išskiriamos dvi logikos kryptys, atitinkančios dvi skirtingas sintakses: tai muzikinė ir struktūrinė logika. Straipsnyje analizuojamos galimybės naudoti triadą būtent antruoju, generatyviniu, balsavada grįstu aspektu, kuriame triada praranda savo kaip funkcinės harmonijos elemento konotaciją / audiaciją ir kuris atstovauja struktūralistiniam komponavimo metodui. Kaip tokie triados panaudojimo pavyzdžiai pateikiami Ričardo Kabelio ir Raimondos Žiūkaitės kūriniai. Kabelio trio „Cell“ harmoninėje vertikalėje skamba vien tik triados; jos jungiamos improvizuotai perstatinėjant balsus ir skamba greitu tempu, tad klausantis sukuria tam tikrą atmosferą.Įdomu, kad, atrodytų, atsitiktinai besimainantys trigarsiai vis dėlto sudaro LPR kilpą. Žiūkaitės kompozicijoje „Levituojanti organza“ triados jungiamos į nuosekliai kylančias ir krintančias sekvencijas, kurios sluoksniuojamos, taigi vertikalėje girdimi daugiagarsiai sąskambiai. Apibendrinant keliamas klausimas, ar gali neo-rymaniškoji teorija tapti komponavimo įrankiu, naudojančiu naujus triados resursus. Daroma išvada, kad minimoje teorijoje neatsižvelgiama į jutiminę muzikos dimensiją, kurią išlaikyti vaduojantis iš funkcinės harmonijos ribų būtų siekiamybė.

ENIn this article a well-known object – a triad chord – is discussed in the context of two types of musical syntax. Triad’s role in classic musical syntax, as well as its acoustic properties and corresponding audiation are well established. However, Richard Cohn notices that triads are not only ideal acoustic objects, but also ideal mathematical objects: the potential of consonant triads to engage in parsimonious (stepwise) voice-leading is a function of their group-theoretic properties as equally tempered entities, but triads’ acoustic properties have masked recognition of its group-theoretic potential and substantial intellectual resources. Neo-Riemannian theory deals with non-functional, voice-leading based triadic relations, which create different musical syntax. These two types of musical syntax correspond with two types of logic in the composing process: musical logic (notion, coined by H. Riemann), which includes audiation; and structural logic, which relies only on abstract thinking processes and seeks to find internal order of elements without audiation. Regarding the triad as a material for composition, triad’s possibilities to engage in structural composing while rejecting its audiation properties will be examined (since the usage of a triad in functional harmony and classic musical syntax is already well established). Conscious rejection (or restriction) of aural conducting in the composing process is also characteristic of some Lithuanian composers. (Auto)analysis of composers’ creative process reveals strategies of composing with the triad while rejecting its aural properties. The goal is to see such a known object in a new light and explore its new potential.