Demokratijos pažadas

LTStraipsnyje analizuojamos šiuolaikinės kritinės teorijos, reflektuojančios demokratijos prigimtį ir jos įgyvendinimo paradoksus. Pirmame skyriuje nagrinėjama Chantal Mouffe ir Ernesto Laclau apibrėžta „radikalios demokratijos“ samprata. „Radikali demokratija“ siekia išsaugoti konfliktus ir nesutarimus, nes bet koks konfliktų sprendimas paneigtų antagonistinę demokratijos prigimtį. „Radikalios demokratijos“ samprata artima dekonstrukcijos projektui, aptariamam antrame skyriuje. Jacques’as Derrida demokratiją supranta kaip nuolatos būsimą ar ateinančią demokratiją, t. y. tokią, kurios išsipildymas neįmanomas dabartyje. Šioms dekonstruktyvistinėms nuostatoms priešpriešinama Slavojaus Žižeko „tikro politinio veiksmo“ samprata, aptariama trečiame skyriuje. „Tikras veiksmas“ turėtų „išspręsti“ sprendimo aporijas ir iš naujo apibrėžti demokratinės vaizduotės koordinates.

ENArticle analyses recent critical reflections about the nature of democracy. The first chapter is devoted to the notion of "radical democracy", as described by Ernesto Laclau and Chantal Mouffe. "Radical democracy" seeks to legitimize conflicts and disagreements because the very moment of the resolution of conflicts denies the antagonistic nature of democracy. The notion of "radical democracy" comes very close to the position of deconstruction, discussed in the second chapter. Jacques Derrida speaks about the "democracy to come", which means that the fulfillment of democracy is never possible in the present moment. These deconstructivist notions of democracy are contrasted with Slavoj Žižek’s idea of "real political action", discussed in the third chapter. Žižek insists that "real political action" resolves the aporias of decision and changes the very coordinates of democratic imaginary.