LTŠiame leidinuke pateikiu savo filologijos mokslų daktaro gynimo, įvykusio 1987 m. birželio 2 d. Vilniaus universiteto specializuotoje taryboje, medžiagos dalį - keturias disertacijos recenzijas: trijų oficialiųjų oponentų ir oficialiosios įstaigos Šiaulių pedagoginio instituto (dab. - Šiaulių universitetas) Lietuvių kalbos katedros. Kadangi dabar, Lietuvai tapus nepriklausomai nuo Maskvoje nustatomos tvarkos, mokslų disertacijų sistema skiriasi ir jaunoji karta tuometinės gali nesuprasti, laikau savo pareiga tuos skirtumus kiek paaiškinti. Taip pat viliuosi, kad iš dėstymo skaitytojas suvoks, kokiais motyvais vadovavausi teikdamas viešumai šią seną medžiagą. Europos šalyse mokslų disertacijos pradėtos rašyti ir ginti dar viduriniaisiais amžiais. Istorijos būvyje jų pavadinimai ir rūšys nemažai keitėsi. Kol Lietuva priklausė Tarybų Sąjungai, galiojo jos valdžios sistema, kurioje buvo dvi disertacijų ir laipsnių atmainos: žemesnioji mokslų kandidato (Lietuvoje jam tolygus mokslų daktaro pavadinimas) ir aukštesnioji - mokslų daktaro (Lietuvoje dabar jo nėra; kad nesipainiotų, atsirado habilituoto m. dr. pavadinimas). Prieš šiuos dvinarius pavadinimus paprastai buvo dedamas mokslų srities pavadinimas. Jei disertacija nagrinėja kalbos, literatūros ar tautosakos temą, eidavo žodis "filologijos". Istorikai gindavo istorijos, filosofai - filosofijos mokslų disertacijas ir t. t. "Pratarmės žodyje" vartosiu ano meto disertacijų ir laipsnių vardus, tik žodžius kartais trumpinsiu. Lietuvoje daugiausia disertacijas, ypač filologines, gindavo lietuvių kalba. Tačiau pateikti jas ir visą gynimo medžiagą vadinamajam VAK’ui (Vyriausioji atestacinė komisija) Maskvoje reikėjo išverstas į rusų kalbą. Gana retai kaip disertacijos būdavo ginamos išspausdintos knygos. [...] [Iš Pratarmės].