Can rights replace ethics in our globalized world?
LTStraipsnyje globalaus modernumo naujai išskleisto etikos ir žmogaus teisių - arba prigimtinio įstatymo ir prigimtinių teisių - tarpusavio ryšio perspektyvoje keliamas klausimas, kiek pagrįsta universalių žmogaus teisių doktriną laikyti laikmečio dvasią geriausiai atliepiančią moralės forma? Žmogaus teisės jau, galima sakyti, įgyvendino tai, kas ankstesniame 'Krikščioniškajame pasaulyje' buvo tik svajota: didesnė ar mažesnė Dievo vaikų lygybė, pasaulio humanizavimas, etc. Sunkumai kyla, kai Naujaisiais, visuotinės individualizacijos laikais liberaliai traktuojant prigimtinį ir universalų (Dievo duotą) įstatymą, 'mano teisumo' (teisių) konceptas nustūmė į šalį 'teisumą pagal prigimtį'('teisumą Dievo akyse'). Mano teisės tapo svarbesniu dalyku negu kad teisumas kaip toks. Sureikšminus individus - prigimtinių teisų turėtojus, etiniame mąstyme ima dominuoti išimtinai individualus požiūris. Antikinė - krikščioniška žmogiška substancinė lygybė, apibūdinama kaip pamatinė visų žmonių bendrystė siekti tų pačių galutinių tikslų, yra keičiama vadinamąja nedeterminuotos laisvės lygybe. Pastaroji dar gali būti vadinama lygybe pagal nutylėjimą, nes tai, kas šioje sampratoje tarp žmonių yra bendra, yra pati galimybė siekti skirtingų, kiekvieno laisvai pasirinktinų tikslų. Rimtai imant domėn naująją lygybės versiją, susiduriame su nebeišsprendžiamais sunkumais. Jei žmogus yra tik tai, kokią reikšmę savo pasirinkimams jis pats sau suteikia, tuomet jis pats ir jo laisvė nebetenka prasmės. Juk bet kurie pasirinkimai, nuomonių įvairovė yra iš principo įmanoma tuomet, kai tas, kuris pasirenka ir pan., nėra vienintelis reikšmės savo poelgiams ar sprendimams teikėjas.Vis dėlto vakarietiškame pasaulyje įtvirtinta teisinė tvarka, grindžiama žmogaus teisių doktrina, savotiškai nustumia į šalį visas aukščiau minėtas problemas. Vis labiau pripažindami išimtinai teisininkams teisę spręsti apie tai, kas galima arba negalima, darytina arba ne moraliai sudėtingose situacijose, tuo pačiu pripažįstame ir tai, kad tiek asmeninės, tiek visuomenės etinės normos darosi vis labiau ir labiau priklausomos nuo iš tam tikro laiko ir erdvės kylančių apribojimų. Kaip ir tai, jog nuolat žmogaus kuriamų įstatymų ryšys su etika dėl vis didėjančio žmogaus tikėjimo savimi bei moksliniais techniniais pasiekimais nepaliaujamai silpsta. Dėl to kone visi tiek tradicinės, tiek palyginti naujos bioetikos klausimai yra traktuojami išimtinai žmogaus teisių ir tikėjimo savo galiomis šviesoje. Grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo, turime pripažinti, jog nepaisant neabejotinų bei labai reikšmingų žmogaus teisių pasiekimų, tokia galimybė lieka mažai tikėtina. Visų pirma, abejones kelia tai, kad žmogaus teisės nors ir labai prisideda kuriant prasmės bei gerovės kupinu gyvenimų visiems, bet pačios savaime šių dalykų niekam nesuteikia. Įvairios turtingų vakarietiškų visuomenių ydos yra papildomas argumentas dėl teisių nepakankamumo. Žmogaus teisių absoliutinimas, vaizdžiai tariant, kuria visuomenę, susidedančių vien iš hvalkmanų'. Pasitelkus šį modernaus žmogaus įvaizdį yra atskleidžiamas ir žmogaus, ir jam būtino socialinio saito trapumas. Straipsnis baigiamas tokia teze: negalime apseiti be žmogaus teisių, bet privalome gyventi neįtikėdami į jas. Jos, veikiau, yra (būtina) sųlyga (dar neregėtam) visuotinai galiojančios etikos proveržiui. Todėl visuomet privalu žvelgti anapus pačių teisių, kad rastume tvirtų pamatų netgi jas pačias deramai įgyvendinti.
