Radikalaus ir švelnaus lietuvių ketverto proza : recenzija

LTStraipsnyje aptariama 2006 m. pasirodžiusi knyga „Modernioji lietuvių egzilio proza: Algirdas Lansbergis, Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Leonas Lėtas“. Šių jaunų modernistų ketvertas buvo žurnalo „Žvilgsniai“ (1946-1948) iniciatoriai bei leidėjai, o visų pirma – jauni egzodo lietuviai, iš epochinės aritmikos balno išsviesti XX a. viduryje, ir veikę dar negalėdami disponuoti visaverčio lietuviškojo racionalizmo turtu ar gebėjimu grąžinti gyvosios modernizmo klasikos mokesčius-skolas; todėl Jono Meko 1946 m. žodžiais, tykota „paprastumo ir lasvės“: idant neprievartiniu grožiu užpildytų minties ir aitrų netikrumo nišas. Todėl modernizmas jiems visiems – pats natūraliausias „rašymo kitaip“ (A. Lansbergis) atmosferos praktikumas, gan radikaliai apnuoginant jaunystėje nukirstas retro re/vizijų šaknis; todėl dabar „eksperimentavo“ labiau tremtiškąjį svetimumą, pereinamąsias būsenas, Vokietijos stovyklų barakuose ar Niujorko fabrikuose jaukinantis. Pati iniciatyva atnaujinti lietuvių prozą eina drauge su tam tikra iniciacija į ambivalentę vaizdo autentiką – galimybę byloti itin koncentruotu frazės konkretumu. Pasakojimo atramos bei raiška gali atrodyti deponuotos iš poetinio Vakarų imaginizmo: herojai moka tylėti arabeskomis, juokauti asonansais ar ekstazintis „tikėjimo nafta“ (A. Lansbergis „Paskutinė diena“). Visa tai nukreipta prieš doktrininį žmogaus sukataloginimo refleksą, panlogines scientistinės, pedagoginės, vadovėlinės priežiūros klišes. Tekstinė medžiaga tampa informatyvesnė be pigiai ornamentuotų ir realybę neva objektyvuojančių herojaus sąmoningumo paspirčių.Reikšminiai žodžiai: Egzilis; Proza; Naratyvai; Radikalus; Exile; Novel; Prose; Narrative; Radical.

ENThe article discusses the book Modern Prose of the Lithuanian Exiles: Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Leonas Lėtas, which was published in 2006. These four young modernists were initiators and publishers of the magazine Žvilgsniai (1946-1948). They were young Lithuanians exiles, who were thrown out of the epochal dimension in the middle of the XX century, who were taking action but were not able to dispose of the full-fledged property of Lithuanian rationalism or the ability to return the tax debts of the live modernism classics, which is why, in the words of Mekas, 1946, they were looking for "simplicity and freedom": so that they could fill in the niches of thoughts and bitter insecurity with non-violent words. For this reason modernism for them is the most natural practicum of "writing differently" (Landsbergis), baring quite radically the roots of the retro re-visions; this is why they "experimented", which was giving them comfort in the barracks of German camp or in New York's fabrics. The initiative to renew Lithuanian poetry goes hand in hand with certain initiation into ambivalent images authenticity – the opportunity to speak with particular concentrated concreteness. The pillars and expression of the narration are like poetic Western imagism: the heroes can be silent with arabesques, or joke with assonances, or get ecstatic with "The Oil of Faith" (Landsbergis' Last Day). All this is directed against the doctrinal cataloguing reflex, pan-logical scientism, pedagogical, clichés. The textual materials become more informative without the cheaply ornamented and allegedly objectivising reality that props the heroes to consciousness.