Foucault panoptizmas ir (savi)priežiūra: nuo individų prie dividų

LTStraipsnyje analizuojama Michelio Foucault darbuose suformuluota panoptizmo samprata ir jos aktualumas šių laikų galios ir (savi)priežiūros tyrimuose. Knygoje Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas Foucault, pasitelkdamas Jeremy Benthamo panoptinio kalėjimo idėją, išplėtoja disciplinos visuomenės, pakeitusios suvereno valdžią, koncepciją. Joje esminiu disciplinos visuomenės ir panoptizmo matu tampa susirūpinimas individu kaip tokiu. Gilles’is Deleuze’as savo tekste Prierašas apie kontrolės visuomenę teigia, kad mes gyvename nebe disciplinos visuomenėje, o procese, kuriame pereinama iš disciplinos visuomenės į kontrolės visuomenę. Šiomis, anot Deleuze’o, pakitusiomis sąlygomis kalbama jau ne apie individus, o apie dividus. Ar tokiomis sąlygomis dar galima kalbėti apie panoptizmą? Straipsnyje parodoma, kad panoptizmas savo aktualumo nepraranda ir pereinant į kontrolės visuomenę. Teigiama, kad šiuo metu besiskleidžianti kontrolės visuomenės schema jau buvo užprogramuota panoptinėje žvilgsnio asimetrijoje. Būtent žvilgsnio asimetrijos pagimdyti procesai savo lankstų totalumą įgauna kontrolės visuomenėje.

ENThe paper analyses the concept of panopticism formulated in Foucault’s works and its possibilities of relevance in contemporary power and (self)surveillance studies. In the book “Discipline and Punish: The Birth of the Prison”, Foucault, applying Jeremy Bentham’s idea of a panoptical prison, writes about the power of the sovereignty that is replaced by the society of discipline. Foucault discusses panopticism in order to unfold the concept of the society of discipline. Here the essential measure of the society of discipline and panopticism becomes the concern for the individual per se. Deleuze in his text “Postscript on the Societies of Control” states that we no longer live in a society of discipline, but rather in a process, where we switch from the society of discipline to the society of control. In these changed circumstances, according to Deleuze, there are no longer individuals, rather dividuals. In these circumstances, is it possible to talk about panopticism? The paper shows that panopticism is still relevant while switching to the society of control. Also, it states that the currently unfolding scheme of the society of control has been programmed in the asymmetry of the panoptical gaze. Precisely in the processes produced in the asymmetry of the gaze gain its flexible totality in the society of control.