Episteminė stebėjimo formų paskirtis Immanuelio Kanto Grynojo proto kritikoje

LTStraipsnyje nagrinėjama episteminė stebėjimo formų paskirtis Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritikoje“. Itin daug dėmesio skiriama juslumo, stebėjimo, patyrimo ir pažinimo sampratoms. Tiriant stebėjimo formas, išryškinamas epistemologinis Kanto posūkis nuo realizmo prie transcendentalizmo: subjektas patiria objektą sąmonėje jį sudarydamas, o ne atitikdamas; stebėdamas objektą subjektas jam suteikia suprantamą formą veikliai perkeldamas į objektą iš anksto nulemtas prigimtines savo pažintinių gebų sąlygas (apibūdinamas terminu transcendentalus), o ne imliai atspindėdamas paties objekto savybes. Straipsnis baigiamas kritinėmis pastabomis apie probleminę sąvoką pats daiktas (savaime), abejotiną išorinės tikrovės ribojimą jusline ir medžiagine sritimis bei analitinį terminų duota ir vaizduojama neaiškumą, dažnai vartojant neveikiamuosius dalyvius ir nenurodant veikėjų.

ENThe article constitutes a detailed exposition of the epistemic role Immanuel Kant assigns to the forms of intuition in his magnum opus "Critique of Pure Reason". Special attention is directed to the notions of sensibility, intuition, experience, and knowledge. At the center of the investigations into the forms of intuition is Kant’s epistemological turn from realism to transcendentalism: the subject comes to experience the object by constituting it, not by correspond to it. The article closes with a few critical observations regarding the concept of ‘thing in itself,’ the limitation of external reality to the sensible and material realms, and the analytic obscurity of ‘given’ and ‘represented,’ two central concepts which are often used in the passive voice without specifying their agents.