Dvi Narcizo interpretacijos: etika ir poetika psichoanalitiniame kontekste

LTStraipsnyje atkreipiamas dėmesys į etinių ir estetinių idėjų kolizijas XX a. pabaigos psichoanalizės modifikacijose. Prancūzų psichoanalitikas ir filosofas J. Lacanas labai originaliai mezga ryšius su šiuolaikine kalbos filosofija. Jo sampratoje dekonstrukcija turi pozityvų tikslą: radikalią etinių tikrovės orientyrų reinterpretaciją siekiant žmogaus dvasinės sveikatos. Ji susijusi su tolydinio prasmės kontinuumo atkūrimu asmens sąmonėje. Psichoanalitikas ir sociologas H. Marcuse ypač svarbiu laiko estetinį santykį su tikrove. Grožis ir meno tikrovė turinti priminti žmogui Eroso laimės programą, be kurios gyvenimo realybę valdanti darbo ir vartojimo programa galutinai pavergtų žmogų. Mitologinis Narcizas gali būti pasmerktas etikos ir išteisintas estetikos požiūriu. Tragiška menininko lemtis – išgyventi ribines būsenas, kai sunku atskirti, ar jis pamišėlis, amoralistas, ar ištikimas savo idealui kūrėjas – humanistas.

ENArticle is concerned with some ethical and aesthetical insights in the latest modifications of psychoanalysis. French psychoanalyst and philosopher J. Lacan had found a very fruitful way of interpretations applying concepts of modern language philosophy. The main objective of deconstruction is radical reinterpretation of reality, seeking to restore an uninterrupted continuity of sense as ethically coloured totality of personal consciousness. Psychoanalytically orientated sociologist H. Marcuse thought, that beauty and art reality would have to remind us the programme of Eros – our natural strivings for freedom and happiness, – while the life reality is enslaving us in the chains of dehumanizing work and consume. The mythical hero Narcisus can be condemned ethically and justified aesthetically at the same time. In extremal expierence it is difficult to differentiate madness, ammoralism or self-sacrificing passion of creator.