Pareiga, patologija ir intersubjektyvumo galimybė I. Kanto vėlyvojoje filosofijoje

LTŽmonių tarpusavio sąveikos pagrindą Kantas suvokia ne kaip žmonių simpatiją vienas kitam, užuojautą ar susižavėjimą, tačiau pirmiausia kaip pareigą. Tai yra pirmoji Kanto praktinės filosofijos prielaida, brėžianti ir jo keliamų klausimų bei sprendžiamų problemų lauką. Pareigos svarbą Kantas pabrėžė apie 1780 metus, skaitydamas etikos paskaitas, kuriose galime atsekti „Praktinio proto kritikos“, pasirodysiančios 1788 metais, apmatus. Čia Kantas atskiria Schuldigkeit ir Gutigkeit, priedermę ir geranoriškumą, griežtai nurodydamas, kad kur atliekama pareiga kitiems žmonėms, ten nėra reikalo reikštis geranoriškumui. Geranoriškumas esąs susijęs su išmalda ir žeminąs žmogų. Geranoriškumas dažniausiai esąs susijęs su pareigos pertekliumi bei neretai kyląs iš savimeilio noro būti maloniam kitiems žmonėms. „Praktinio proto kritikoje“ ir „Dorovės metafizikos pagrinduose“ Kantas plėtojo moralinės pareigos kitam žmogui sampratą [Iš Įvado].

ENPaper reflects on the question of the status of intersubjectivity in the context of Kantian distinction between duty and pathology. Duty is shown to be the basis for the construction of moral and Iegal normativity and decisive for the description of an acting subject. The specificity of Kant's moral, legal and political subject is discussed, and the consequences for an intersubjective relation and the community are drawn. The Kantian subject is found to be incorporated into the legal community, not as a constructing element of it. The paper raises a question of the normativity of Iegal and moral behaviour and asks whether it is possible to deal with the otherness of "the other" not as a mere pathology that has to be eliminated but also as a constructive element of the state. The question is raised: Do in every case intersubjectivity as rooted in the otherness has to be excluded from the sphere of ethics and law as based on the rational normativity?.