Pogrome in Litauen im Sommer 1941

LTStraipsnyje yra nagrinėjami žydų pogromai, vykę Lietuvoje 1941 m. vasarą, kompleksiškai atskleidžiant jų gilesnes priežastis lietuvių ir vokiečių politikos, interesų ir motyvų kontekste, koncentruojant dėmesį į įvykius Kaune. Pogromai prasidėjo, kai 1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą ir įvyko lietuvių antisovietinio pobūdžio sukilimas. Jo metu ir po to keletą savaičių, kol veikė Laikinoji Lietuvos vyriausybė, t. y. birželio / liepos mėnesiais, vyko dalinai spontaniškos, dalinai organizuotos žydų žudynės, vykdytos vokiečių ir lietuvių rankomis. Masinis žydų naikinimas vokiečių okupacijos sąlygomis tęsėsi ir po to, tačiau jau buvo labiau organizuotas ir vokiečių institucijų kontroliuojamas. Nagrinėjamos Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) antisemitinės programinės nuostatos, 1941 m. birželį sudarytos Laikinosios Lietuvos vyriausybės pozicija žydų atžvilgiu, parodant, kad neapykanta žydams Lietuvoje turėjo gilesnes šaknis, įžvelgiamas ir tarpukario laikotarpiu. Ypač radikalus lietuviškas nacionalizmas sustiprėjo 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai išaugo naujoji lietuvių karta, gimusi XX a. pradžioje ir brendusi jau nepriklausomybės sąlygomis. Metus trukusi Lietuvos sovietinė okupacija nuo 1940 m. birželio vidurio iki 1941 m. birželio paskutinės dekados ir dalies vietinių žydų įsitraukimas į komunistinės valdžios struktūras buvo tik vienas iš veiksnių, galėjusių motyvuoti lietuvių įsitraukimą į žydų pogromus. Straipsnyje remiamasi naujausiais istoriografijos tyrimais, gyvais išlikusių žydų liudijimais ir lietuvių bei vokiečių istoriniais karo meto šaltiniais.