Hitler, Stalin und der Antisemitismus in Litauen 1939-1941

LTStraipsnyje nagrinėjamas klausimas, susijęs su istorijos šaltiniuose sutinkamais lietuvių kaltinimais žydų atžvilgiu dėl jų laikysenos sovietinės okupacijos atžvilgiu 1939–1941 m. Pateikiama konkrečių pavyzdžių, kaip 1939–1941 m., dar iki Birželio sukilimo, nukreipto prieš sovietinę okupaciją, Lietuvoje pasireiškė antisemitinės nuotaikos ir buvo kuriamas „žydo komunisto“ stereotipas. Tokie kaltinimai yra vienpusiški ir jais negalima pateisinti antisemitizmo. Lietuvių istoriografija šios problematikos faktiniu pagrindu galėjo išsamiau užsiimti tik po 1990 m. Ištyrus sovietų valdžios aparato, represinių struktūrų ir Lietuvos komunistų partijos tautinę sudėtį 1940–1941 m. absoliutus žydų dominavimas ten nėra nustatytas, nors galima pripažinti, kad žydai tose struktūrose nebuvo marginalinės mažumos elementas. Sovietų valdžia suteikė žydams šansų, pavyzdžiui, pakliūti į valstybinę tarnybą, tačiau žydams buvo ir šešėlinių pusių. Žydai, ypač pasiturintys, taip pat nukentėjo nuo stalinizmo kaip „klasiniai priešai“. Daugelis jų buvo represuoti, nekalbant jau apie jų privatinės nuosavybės nacionalizaciją. Tarp 1939 m. spalio, kai Lietuva jau buvo pakliuvusi į SSRS įtakos sferą ir ypač tarp 1940 m. birželio ir 1941 m. birželio, t. y. sovietinės okupacijos laikotarpio iki Vokietijos karo su SSRS, egzistuoja empirinė pilkoji zona su giliau slypinčiomis priežastimis, kurios leistų geriau suprasti, kas gi tokio įvyko, kad po 1941 m. birželio 22 d. matome tokią žiaurią prievartą žydų atžvilgiu, dalyvaujant joje lietuviams.