Prano Lemberto gyvenimas ir kūryba

LT[...] Apibendrintai vertinant Praną Lembertą kaip poetą, galima pasakyti, kad jis priklauso prie tų, kuriems poezijos rašymas buvo atsitiktinis, ilgesio valandėlių ar progų paskatinamas užsiėmimas. Svarbu pastebėti, jog Lembertas visą gyvenimą aukštai vertino poezijos meną ir poeto misiją suprato maironiškai, negilindamas šio supratimo ir pasikliaudamas jam duota Dievo dovana regėti pasaulį poetiškai. Žinoma, to buvo maža, kad poetas sulauktų platesnio pripažinimo. Kaip tvirtina Alė Rūta, Lembertas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų svajojo "mesti apartamentų naštą ir gyventi kaip Dievo paukštelis, čiulbėdamas eilėmis grožį ir džiaugsmą"32. Įsitikinimas, jog to pakaktų gerai poezijai, yra naivus. Lemberto poezija stokoja ryškesnio individualumo ir literatūrinės vertės. Tai lietuvių išeivių šeimos rato poezija, su jai būdingais tėvynės ilgesio motyvais, asmeniškais džiaugsmais ir rūpesčiais. Lembertas nebuvo išimtis išeivijos poezijos kontekste - lengvai eiliuojančių, manančių, kad jie esą poetai, buvo dešimtys. Tai galbūt netgi unikalus reiškinys, būdingas tik lietuvių diasporai, liudijantis kolektyvinės atminties įsitikinimą, jog laisvą ir nepriklausomą Lietuvą sukūrė didieji tautos bardai, todėl jų kūrybinės veiklos pratęsimas, ištikimybė jų poetikai ir tematikai yra savaime suprantamas patriotinis aktas, tęstinumu garantuojąs ir galimą tėvynės prisikėlimą.Gal kiek paradoksalu, kad būtent šis monotoniškos ištikimybės vidurkis, o ne didžiųjų poetų (Alfonso Nykos-Niliūno, Algimanto Mackaus, Liūnės Sutemos) drąsa žvelgti į artėjančią tautinės kultūros nebūtį, laimėjo istorinę tiesą. Lembertas ir kiti populiariosios kultūros kūrėjai rašė poeziją, kuri buvo suprantama ir patiko didžiajai išeivijos daliai, todėl ji vertinga ne savo išliekamąja, estetine puse, bet aktuali kaip socialinė funkcija. [...] [p. 53-54].