Personažas kaip atmosfera

LTSceninis personažas, atsiradęs ir susiformavęs XIX–XX a. sandūroje kaip režisūrinio teatro išdava, XXI a. teatro scenoje ėmė kvestionuoti režisieriaus autoritetą. Šiuolaikiniame teatre režisieriaus galios pozicija pasidalijama su aktoriumi, tad sceninį personažą atskleidžia nebe fiksuota ir stabili režisieriaus ar dramaturgijos diktuojama funkcinė schema, o būtent aktoriaus ir personažo specifinis santykis. Deja, Lietuvoje šio santykio kaita vis dar per menkai aptariama. Šiame tekste nagrinėjamas konkretus sceninio personažo transformacijos pavyzdys, analizuojama, kaip keičiasi tradicinė Stanislavskio metodika taikant ją šio jau „post-postdraminio“ vaidmens kūrimo strategijoms. Šį konkretų pokytį iliustruoja Krystiano Lupos spektaklyje „Didvyrių aikštė“ (2015) aktorės Rasos Samuolytės sukurtas Hertos personažas. Atsižvelgiant į režisūrinę Krystiano Lupos darbo su aktoriumi specifiką, mėginama suprasti, kuo pakeičiama tradicinė dramaturginė ir psichologinė vaidmens analizė. Per individualią vaidmens kūrimo strategiją išryškinant aktoriaus ir personažo specifinio santykio svarbą, atskleidžiama, kaip aktorė, kurdama Hertos vaidmenį, išgauna naują personažo struktūrą – personažo kaip atmosferos ar psichinės būsenos efektą.

ENThe stage character, which emerged and formed at the turn of the 19th and 20th centuries as a result of directing theatre, began to question the director’s authority in the 21st century. In contemporary theatre, the former dominating position of director is now shared with the actor. As a result, the stage character can no longer be identified by a fixed and stable functional scheme ordered by the director or dramaturgy, but rather emerges from within the peculiar actor-character relationship. However, in Lithuania, the evolution of this relationship still lacks a comprehensive and clear articulation. This text explores a specific example of this transformation of a stage character by analysing how Stanislavsky’s traditional methodology adapts when being applied in developing this “post-postdramatic” role and character. This particular turn is being addressed by investigating Herta’s character created by actress Rasa Samuolytė in Krystian Lupa’s play Heroes Square (2015). By focusing on the specific director’s approach and his work with the actor, an attempt is made to understand what exactly replaces the traditional dramaturgical and psychological role analysis. It is argued that the actress develops a new character structure that can be identified – being simultaneously dissolved and concentrated as an atmosphere or a certain mental state.