Poetė Ona Mikalauskienė-Kubiliūtė: in memoriam

LTŽmogus, kaip Žemės stebuklas, gimsta pagal Kūrėjo planą. Mes visi, to nežinodami, tik kartais nustebdami, kodėl tai darome, atsirandame tam tikroje vietoje, būtent tuo metu, kodėl j mūsų galvas ateina būtent šios mintys ir sumanymai, darbai, kūryba, - tik praėjus kuriam laikui, analizuodami suvokiame, kad visa tai buvo ne šiaip sau. Kūrėjai menininkai, ypač poetai, savo prigimtim yra labai jautrūs, daug jautriau išgyvenantys įvairias gyvenimo komplikacijas žmonės. Kūrėju gimstama, jokiais kursais talento neįmanoma sukurti, netgi jeigu pradedama kurti brandesniame amžiuje. Kurti eilėraščius jaunystėje pamėgina beveik kiekvienas, tačiau su kūryba susigyvena tik vienetai. Dažniausiai gimnazijų suoluose išskirtiniais gebėjimais pasižymėję kuria iki pat savo saulėlydžio. Nors šalia esantiems praktiškiems žmonėms, jie pasirodo kitokie, keisti... Savo gyvenimo ir esaties suvokimas, žinojimas, ką turi atlikti, kokį pėdsaką turi palikti, kaip nueiti savo kelią, kūrybingiems žmonėms tai - kaip savaime suprantamas dalykas. Kalbant apie poetę Onutę Mikalauskienę-Kubiliūtę, joje telpa visa apie kūrėjus pasakyta pozityviausia tiesa. Savo gyvenimo pavyzdžiu liudijo, koks trapus žmogaus gyvenimas, kiek skausmo ir kančių turėjo pakelti savo gyvenimo kelyje. Stebino neregėtas pakantumas, atlaidumas kitaip mąstantiems ar klystantiems. Poetė niekuomet nesmerkė "valdžių" ar atskirų žmonių už jų klaidas. Vien ką pasako jos užrašyti žodžiai savo bičiuliams: Visi esame žemės keleiviai, trumpam čia viešintys. Geriau, kad išsiskirtume nesusipykę... Begalinė atida ir dėmesys aplinkiniams, artimiesiems, branginama bičiulystė buvo nuolatinis poetės palydovas [p. 9].