Scottish-Canadian literature as a form of ethnic minority writing : new texts at the close of the XXth century

LTStraipsnyje analizuojamas tapatybės klausimo atskleidimas dviejuose Kanados škotų autorių kūriniuose: Dono Gilmoro The Desire of Every Living Thing ir Elisterio Makleodo No Great Mischief (abu išleisti 1999 m.). D. Gilmoro tekstą galima apibūdinti kaip beletristinę autobiografiją. Knygos pradžioje autorius paaiškina, kaip jis pagaliau sužinojo, kad jo močiutė Georgika, kuri visada atrodė griežtos moralės pavyzdys, iš tikrųjų visą gyvenimą slėpė tikros motinos pavardę. Taigi, Georgika – nesantuokinis vaikas, dėl kurios gimimo jos seneliai nutarė palikti mažą škotų kaimelį ir imigruoti į Kanadą. Ten jie visiems pristatė anūkę kaip dukrą. Bandydamas suprasti kalvinistinės religijos poveikį šeimos istorijai, D. Gilmoras keliauja į tėviškę Škotijos šiaurėje, lanko kalvinistinę bažnyčią, ieško faktų apie šeimą. Pagaliau jį apima savotiškas siaubas, kuris priverčia skubiai nutraukti kelionę ir grįžti į Kanadą. Visgi jis prisipažįsta nesijaučiąs tikras kanadietis. Antrajame kūrinyje etninės tapatybės išlikimas dar labiau pabrėžtas. E. Makleodas aprašo daug metų Kanados provincijoje – Naujojoje Škotijoje – gyvuojančią škotų bendruomenę. Jau du šimtus metų škotų kilmės gyventojai sugeba išsaugoti beveik išnykusius papročius ir gėlų kalbą. Svarbiausia socialinė struktūra – klanas. Rašytojas romantiškai pasakoja vienos šeimos tragišką likimą, atskleidžia, kaip Kanadoje buvo marginalizuoti škotai, bandantys išsaugoti kultūrinę tradiciją. Tokiu būdu abu kūriniai perrašo Kanados škotų tapatybės suvokimą, verčia peržiūrėti vadinamąją britų tapatybės sąvoką. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Macleod, Alistair; Etninė tapatybė; Britų tapatybė; Etninė mažuma; Etninė literatūra; Autobiografinis tekstas; Ethnic identity; British identity; Ethnic minority; Ethnic literature; Autobiographical text.

ENThis article analyses the way the issue of ethnic identity is handled in the works of two Canadian Scottish authors: Don Gilmore’s The Desire of Every Living Thing and Alistair MacLeod’s No Great Mischief (both published 1999). D. Gilmore’s text can be characterised as autobiographic belles lettres. At the beginning of the book, the author explains how he finally found out that his grandmother Georgica, who always seemed to be an example of strict morality, actually hid from him all her life the name of his real mother. Georgica was born out of wedlock, for which reason her grandparents decided to leave the small Scottish hamlet and emigrate to Canada. There they made out to everyone that their granddaughter was actually their daughter. In an effort to understand the effect of the Calvinist religion on his family’s history, D. Gilmore travels to his grandparents’ place of origin in northern Scotland and visits the Calvinist church, looking for facts about his family. He is finally overcome by a strange sort of fear which causes him to cut short his visit and return to Canada. Nevertheless, he acknowledges that he does not feel like a true Canadian. In the second of these two books, the issue of maintenance of ethnic identity is stressed even more. E. MacLeod describes the long-standing Scots community of the Canadian province of Nova Scotia (New Scotland). For two centuries people of Scots ancestry there have managed to preserve waning customs and the Scots Gaelic language. The most important social structure is the clan. The writer romantically tells the story of the tragic fate of one family, revealing how Scots who tried to preserve their traditional culture in Canada were marginalised. In this way both books rewrite the understanding of Scottish identity in Canada and force the reader to reconsider the concept of Canada’s “British” identity.