Vaizdinio-laiko samprata Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje

LTStraipsnyje analizuojama Gilles’io Deleuze’o kino filosofijoje suformuluota vaizdiniolaiko samprata. Deleuze’o teigimu, vaizdinys-laikas sukuria naują kinematografinį režimą, dar vadinamą kristaliniu vaizdiniu. Vaizdinio-judėjimo režimas, kurį Deleuze’as vadina organiniu, presuponuoja, jog vaizduojamas objektas egzistuoja nepriklausomai nuo kameros; priešingai, vaizdinio-laiko arba kristaliniame režime kinematografinis vaizdas pats sukuria savo objektą bei nuolatos iš naujo jį perkuria; jame išrandami nauji pasakojimai, kurie išstumia ankstesniuosius. Organinis režimas vis dar yra ištikimas tiesos sąvokai tuo aspektu, jog jis turi adekvačiai perteikti pasaulio sandarą, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo kinematografinio pasakojimo; kristaliniame vaizdinyje tai, kas tikra, ir tai, kas įsivaizduojama, tampa nebeatskiriama. Šis vaizdo neapibrėžtumas, ir, kita vertus, nuolatinis tapsmas laike įgalina atsisakyti tiesos kategorijos ir paleidžia veikti tai, ką Deleuze’as vadina „klastojimo galiomis“. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip šios klastojimo galios bei laiko daugialypumas inicijuoja naujas šiuolaikinio politinio kino formas. Vaizdinio-laiko sukurtos naujos kinematografinio pasakojimo formos leidžia atsiplėšti nuo duotos tikrovės ir atverti tapsmo bei virtualumo dimensijas. Tokiu būdu vaizdinys-laikas, greta savo formalių charakteristikų, įgyja ir aiškią politinę funkciją.

ENThe essay analyzes the notion of time-image in Gilles Deleuze’s film philosophy. Deleuze asserts that the time-image creates a new cinematographic regime which is also called a crystalline description. The regime of movement-image, which is sometimes described as organic, presupposes that the depicted object exists independently of the camera; by contrast, in the regime of time-image or crystal-image, the cinematographic narrative itself creates and recreates its object, invents new narratives to replace the old ones. The organic regime is still dependent on the notion of truth in a sense that it presupposes the correspondence between the thing and the image; in the crystalline regime, the imaginary and the real become interchangeable. Thus the image in the crystalline regime is indefinite and indecidable; moreover, it is constantly changing in time. This change in time compromises the notion of truth and unleashes what Deleuze calls „the powers of the false“. The essay seeks to reveal how these powers of the false together with the multiplicity of time initiate the new forms of modern political cinema. The new forms of cinematographic narrative created by the time-image enable to replace the given reality with the new dimensions of becoming and virtuality. Thus the time-image, besides its formal characteristics, acquires an explicit political function.