Fenomenologinės pratybos, arba Dar kartą apie mėginimus aprašyti pirmapradę laiko patirtį

LTStraipsnyje, pasiremiant Tetsuya Sakakibara’os ir Klauso Heldo Husserlio rankraštinio palikimo tyrinėjimais, mėginama dar kartą pažvelgti į fenomenologinės filosofijos pastangas aprašyti pirmapradę laiko patirtį. Pirmoje dalyje parodoma, kaip sunkumas refleksyviai sugriebti „gyvąją dabartį“ atveria galimybę užklausti pačios refleksijos ištakas. Refleksija, sugrąžinta prie ikirefleksyvaus savivokos lygmens, remiasi ego budrumu, nesuvedamu vien į tematizuojančią sąmonę ir reiškiančiu ne tik mūsų inicijuotą veikimą, bet ir pasyviai patiriamą vyksmą. Todėl ir pati fenomenologinė filosofija suvoktina kaip į budrų gyvenimą kreipiančios refleksijos pratybos. Antroje straipsnio dalyje su „gyvosios dabarties“ ir esaties lauko problematika susiję klausimai svarstomi Derrida fenomenologijos kaip „esaties metafizikos“ kritikos kontekste ir išryškinami tie Husserlio rankraštinio palikimo aspektai, kuriuose taip pat įvykdomas apvertimas santykio tarp pirminio įspūdžio ir retencinio-protencinio horizonto. Galiausiai parodoma, kad esaties lauko, besisteigiančio per įtampą tarp retencijos ir protencijos, samprata atveria galimybę pirmapradę laiko patirtį interpretuoti ne kaip laiko formą, o kaip dinamišką vyksmą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dabartis; Dobužinskis, Mstislavas; Esaties laukas; Pirmapradė laiko patirtis; Refleksija; Savivoka; Dobuzhinsky, Mstislav; Field of presence; Primal temporal experience; Reflection; Self-awareness; Selfawareness; The present.

ENThe author of the article, with reference to the investigations of Husserl’s manuscripts conducted by Tetsuya Sakakibara and Klaus Held, tries to look once again at the attempts of phenomenological philosophy to describe primal temporal experience. In the first part, it is shown how the problem of reflection upon the living present opens up the possibility to question the origins of reflection itself. The temporal origins of reflection reveal pre-reflective self-awareness as vigilance of ego that cannot be reduced to thematic consciousness and means not only our actively taken position but also passively experienced affection. Therefore, the phenomenological philosophy itself is conceived as a practice of reflection that orients towards vigilant life. In the second part, the questions about living present and field of presence are discussed in the context of Derrida’s critics of phenomenology as „metaphysics of presence“. There are some passages in Husserl’s manuscripts where the relation between primal impression and protentional-retentional horizon is reversed as well. Finally, it is shown that the tension between retention and protention founds the field of presence and opens up a possibility to interpret primal temporal experience not only as a form of time, but as a dynamic event. [From the publication]