Etinis épochè E. Levino filosofijoje

LTEmmanuelis Levinas pastebimai pakeitė iš Edmundo Husserlio perimtą fenomenologiją. Vis dėlto Levinas išlieka fenomenologijos srities viduje. Grįžti prie pačių daiktų – štai ką fenomenologas turi daryti, o epochē, sulaikantis nuo spontaniško daiktų suvokimo – tai įrankis, suteikiantis šią sugrįžimo galimybę. Šio straipsnio tikslas – ištirti, kaip Levinas naudojasi epochē. Savo knygoje Kitaip negu būtis, arba anapus esmės Levinas teigia, kad etika turi tapti fenomenologijos pertrūkiu. Straipsnyje bus keliamas klausimas, ar šis fenomenologijos pertrūkis gali būti laikomas epochē, pritaikytu pačiai fenomenologijai. Savąją santykio veidu-į-veidą analizę Levinas lygina su fenomenologine redukcija, grįžtančia prie horizonto. Levino veikaluose nuoroda į pertrūkį atsikartoja: jis kalba apie conatus essendi pertrūkį, naivaus siekio išsilaikyti būtyje pertrūkį. Šio pertrūkio kilmė straipsnyje bus aptariama sutelkiant dėmesį į tai, kad Levino filosofijoje epochē operuoja ne fenomenologas, o veikiau kitas, kurio veidas pertraukia fenomenologinio aprašymo ramybę.

ENPhenomenology as received from Edmund Husserl, has been significantly changed by Emmanuel Levinas. However, Levinas stays within the realm of phenomenology. Going back to things themselves is what the phenomenologist is entitled to do and épochè that suspends the spontaneous perception of things is a tool that allows this return. The aim of this article is to explore the use of épochè by Levinas. In his book Otherwise Than Being or Beyond the Essence Levinas says that phenomenology has to be interrupted by ethics. The question this article will be posing is whether this interruption of phenomenology can be regarded as an épochè applied to phenomenology itself? Levinas compares his analyses of the face-to-face relationship to the phenomenological reduction that goes back to the horizon. Interruption is a recurring reference in Levinas works, he speaks of the interruption of the conatus essendi, of the interruption of one’s naïve strive to persist in being. The nature of this interruption will be discussed in this paper, focusing attention to the fact that in Levinas it is not the phenomenologist that operates an épochè, but it is rather the other whose face interrupts the serenity of the phenomenological description.