Mirties apmąstymas karų šešėlyje (J.-P. Sartre’as ir E. Levinas - M. Heideggerio interpretatoriai)

LTŠiame straipsnyje bus nagrinėjama, kaip XX a. prancūzų fenomenologijai – konkrečiai Jeanui-Pauliui Sartre’ui ir Emmanueliui Levinui – paveiktai II pasaulinio karo, egzistencialinė būties-myriop analitika tapo svarbiausiu konfrontacijos tašku. Praėjusį amžių paženklinęs klausimas – tai ne klausimas, kaip autentiška būtis-myriop galėtų mums padėti neįklimpti į kasdienybę, o klausimas, dėl ko mirštama, tai ne pasiaukojimo apskritai klausimas, bet klausimas, dėl ko vertėtų paaukoti gyvenimą. Martino Heideggerio požiūriu, save galiu apibrėžti tik per savo santykį su savo paties mirties galimybe. Pats sau visiškai „priklausau“ tik projektuodamas autentišką būtį-myriop. Bet koks santykis su kitų mirtimi patenka į kasdienybės ir das Man karalystę. Sartre’o požiūriu, priešingai, tas santykis mane nuolat sugrąžina prie mirties absurdiškumo, kad ir kaip stengčiausi jo išvengti. Net kai dėl smurto, priespaudos, neteisybės, skurdo savo mirtį planuoju kaip „mirtį už ką nors“, mirtis nėra išsigelbėjimas. Ir vis dėlto mirtis nėra nesuderinama su mano laisve ir atsakomybe. Kita jos nusavinimo pusė (jos absurdiškumo įsisąmoninimas) – tai visiška mano atsakomybė už mirusiuosius. Mano gyvenimas yra santykių su mirusiaisiais ir gyvaisiais tinklas. Būtent to kintančio ir nepakeičiamo tinklo išskirtinumas (o ne autentiška būtis-myriop) yra mano.Nei kito asmens mirties, nei visų XX amžiaus karų, o ypač holokausto aukų, apie kurias Heideggeris niekada neužsiminė, mirties sukeltas susijaudinimas, nei grėsmės, kurias potencialus kito asmens (pirmiausia budelių) arba mano priešiškumas kelia mūsų gyvybei (žmogžudystės galimybė), neturi ir negali tapti santykį su mirtimi atskleidžiančia analitikos priemone. Toks yra štai-būties vienišumo mirties akivaizdoje padarinys. Kaip tik šios išvados Levinas, apmąstydamas mirtį, negalėjo priimti, nes jis savo, kaip gyvo išlikusiojo mąstymą, skyrė aukoms atminti.