Po "French Thought" - analitinio, fenomenologinio ir leviniškojo stiliaus link

LTStraipsnio pradžioje primenama, kaip fenomenologija sėkmingai įsigalėjo Prancūzijoje, nors kartu ją visuomet viena po kitos ribojo skirtingos įtakos – marksistinis materializmas, French Thought radikalizmas, o dabar galbūt dar ir analitinė filosofija. Toliau aiškinama, kodėl dabar jau galima teigti, jog istorinis French Thought epizodas yra užsibaigęs. Post factum galime mėginti išvardyti pamatinius šiuo stebinančiu istoriniu „momentu“ išrandamos filosofijos pranašumus. Taip pat galime sugrįžti prie pagrindinių prancūzų fenomenologijos įnašų, siekdami nusakyti šios fenomenologijos skonį bei specifiškumą. Šie pastebėjimai leidžia svarstyti, kokia šiandien gali būti mūsų užduotis naujomis aplinkybėmis, susidariusiomis pasibaigus French Thought. Straipsnio autoriaus nuomone, reikia ir toliau užsiimti fenomenologinio tipo veikla, bet ji turėtų būti dėmesinga dviem „išoriniams“ reikalavimams: pirma – tai aiškumo reikalavimas tiesos atžvilgiu, o aiškumas implikuoja kalbinę ir loginę tiesos, kurios laukiama iš filosofinių mūsų darbų, išsklaidą; antra – tai neužmirštamas etikos reikalavimas – tokios etikos, apie kurią mums priminė ir kurios mokė Emmanuelis Levinas. Tai reikštų užsiimti leviniška ir kartu savotiška „analitine“ filosofija. Savo straipsnį užbaigiu mėginimu pasakyti, kodėl mano asmeninė etanalizės programa išpildo šį dvigubą reikalavimą, o kartu joje savaip perimama daugelis pozityvių French Thought bruožų.