Prisilietimo postfenomenologija
LTJacques’o Derrida knyga Le toucher, Jean-Luc Nancy, pasirodžiusi jau po jo mirties, verčia iš naujo permąstyti prisilietimo temą. Knyga ne tik ragina prisiliesti prie Nancy filosofijos temų, bet ir apsvarstyti prisilietimo temą kaip tokią, netgi permąstyti pačią filosofiją kaip mintį, kuri mus liečia, paliečia, ir jau niekuomet nepalieka. Derrida pastebi, jog prisilietimo tema nėra nauja – apie ją yra rašęs Emmanuelis Levinas, taip pat ir Maurice’as Merleau-Ponty. Galime teigti, jog prisilietimas yra specifinė fenomenologinė tema tiek, kiek fenomenologinė intencijos sąvoka implikuoja nukreiptumą, sąveiką ir sąsają. Kita vertus, paties Derrida ir jo „liečiamo“ Nancy tekstai žymi fenomenologinės tradicijos lūžį, nes prisilietimo tema čia apsvarstoma kontekste, kuris jau nenumato sąmonės vientisumo ir netgi dekonstruoja pačią subjekto sampratą. Galima teigti, jog jei fenomenologinėje tradicijoje prisilietimas visų pirma nurodo subjekto intenciją, jo valią ir nukreiptumą, tai postfenomenologiniame kontekste imama akcentuoti tai, kas paliečiama – kito kūnas. Kito kūnas pasirodo kaip kūno paviršius, kaip tai, ką galima, įmanoma paliesti, tačiau negalima pasisavinti, paversti subjekto vidujybe. Galima daryti prielaidą, jog tai, kas paliečiama, taip pat yra subjektas, tačiau Derrida ir Nancy siūlytų tokia prielaida nepasitikėti. Nes kūnas, ar jis būtų savas, ar svetimas, visuomet jau yra kitas. Šiame straipsnyje bus siekiama apibrėžti, kokios konceptualinės prielaidos leidžia mums tą kitą kūną apmąstyti ir kaip šis mąstymas pakeičia pačios filosofijos sąlygas [p. 123].
ENJacques Derrida in his Le toucher, Jean-Luc Nancy reconsiders the notion of touching. The book not only touches anew the philosophy of Jean-Luc Nancy but also conceptualizes philosophy itself as a thought which “touches” us in a very specific way. The theme of touching is not new in the philosophical tradition: as Derrida pointed out, this theme appears in the phenomenology of Emmanuel Levinas and Maurice Merleau-Ponty. Phenomenology has a specific interest in the theme of touching as far as phenomenological approach always presupposes intertwining and reciprocal insertion between the sentient body and the sensed body. By contrast, Derrida in his close reading of Nancy develops a notion of touching that “shivers throughout a whole idea of phenomenology”. The post-phenomenological notion of touching makes stress not on the touching subject but on the touched other: as Nancy pointed out, the bodies are usually given to us as bodies of “others” and “others” always appear as other bodies. This is why the body is the other. The other is discovered as the surface of body, which can be touched but which can never become the theme, the idea or the property of subjective consciousness. Nancy questions the idea of intersubjectivity or intercorporeality based on the reciprocal insertion and intertwining. What makes a connection between the bodies is the moment of their co-appearance and co-exposedness. The article intends to describe this conceptual shift from subjective consciousness to the theme of the other and ask how this conceptual shift changes the conditions of philosophy itself.
