Modernity in postmodernity

LTŠiame straipsnyje svarstomi ‘pereinamieji fenomenai’, užimantys tarpinę padėtį tarp dviejų kultūrinių sričių – modernybės ir postmodernybės. Tarp jų galime išskirti diskursą, sistemą, mokslą, technologiją, melagingą sąmonę, demokratiją, cinizmą ir galią. Šie fenomenai užima tarpinę padėtį sukurdami lauką, kuriame modernybė ir postmodernybė abipusiai susiliečia ir išsiskiria. Modernybės ir postmodernybės konjunkcija steigia atviros diskusijos lauką, nusidriekiantį per visus socialinių problemų ir interesų registrus. Modernybės pretenzija į visaapimantį ir viską paaiškinantį diskursą prasminga tiktai jos verčių kontekste ir reiškia pastangą sukurti materialią sritį. Tačiau šios srities kūrimo būdas nėra nei natūralus, nei metafizinis, o žmogaus sugalvotas ir, vadinasi, yra vienas tarp kitų galimų žmogaus kūrinių. Sistema, kuri buvo postuluota kaip objektyvi, pasirodė esanti galios struktūra, sąmoningai sukonstruota savęs gaminimo ir savęs įteisinimo labui. Šis konstravimas tampa perėjimu nuo ženklo prie signalo, galutinėje analizėje visiškai suvokiant, kad šis perėjimas yra dirbtinis ir veda prie melagingos sąmonės. Tuo pat metu teisingos sistemos atradimas pasirodo esąs įsitikinimas, o ne įrodymas, vadinasi, poreikiu grindžiamas įsitikinimas.Šie veiksniai verčia perorientuoti visus socialinius įvykius demokratijos ir politinio pripažinimo viešojoje erdvėje link. Pastaroji yra pliurali ir užtikrina vienodą visų socialinių narių dalyvavimą, nebent, žinoma, jiems kliudo neteisėtos pretenzijos tų, kurie užima galios pozicijas tariamai objektyvioje sistemoje. Vis dėlto visuomenė pernelyg puikiai nuvokia tokias pretenzijas esant šališkas, suinteresuotas ir interpretuotinas vertybiniame kontekste. Postmodernybės vykdoma galios kritika plečiasi sykiu su demokratizacijos ir lygybės reikalavimo procesu. Postmodernų mąstymą grindžiantis principas – tai nepavykusi modernybės pastanga išlaikyti tapatumą tarp laisvės ir lygybės.

ENThis essay selects the ‘transitional phenomena’ that mediate between the two cultural domains; preeminent among such phenomena are discourse, contingency, system, science, technology, false consciousness, democracy, cynicism and power. These phenomena are transitional in that they comprise the field of mutual concerns and differentiations between modernity and postmodernity. It is important to be cognizant of the designation “cultural domains”, precisely because postmodernity is not a successor to modernity: at least for the twentieth century, both are present in various guises and combinations. This is one major reason for the difficulties among postmodernists in defining themselves. And this is one reason why the transitional phenomena might be of help in understanding the concerns of postmodernity.