Teisės kaip idealai ir kaip teisingumo reikalavimai

LTŠiame straipsnyje siekiama atskleisti, kokį poveikį žmogaus teisių teorijai bei praktikai daro paplitusi žmogaus teisių kaip idealų samprata. Žmogaus teisių kaip idealų samprata yra tvirtai įsitvirtinusi vyraujančiame politiniame ir teisiniame diskurse. Šios sampratos ištakos glūdi moderniosios politinės teorijos postulatuose bei pirmuosiuose žmogaus teises įtvirtinusiuose politiniuose dokumentuose. Žmogaus teisių kaip teisinių bei politinių idealų samprata yra grindžiama ir žmogaus teisių kaip svarbiausių vertybių statusu šiuolaikinėje liberalioje demokratinėje valstybėje. Nepaisant žmogaus teisių kaip idealų, kuriuos šiuolaikinė valstybė turi siekti įgyvendinti kuo platesne apimtimi, sampratos patrauklumo, tokia samprata yra problematiška teoriniu bei praktinio įgyvendinimo požiūriu. Straipsnyje, remiantis Hohfeld bei Tasioulas įžvalgomis, parodoma, kad žmogaus teisės gali realiai funkcionuoti tik kaip normatyvinės teisės generuojančios apibrėžtas pareigas. Realiai egzistuojančioms teisės normoms, skirtingai nei idealams, yra būdingas apibrėžtumas. Kai teisės yra atsiejamos nuo koreliuojančių apibrėžtų pareigų, jos ne tik netenka apibrėžtumo, bet taip pat ir moralinio svorio. Dėl šių priežasčių teisių kaip idealų samprata komplikuoja vyraujančio proporcingumo testo, kuris taikomas siekiant pagrįsti žmogaus teisių ir viešojo intereso pusiausvyros taikymą. Straipsnyje argumentuojama, kad žmogaus teisių klasikinę sampratą daug geriau atspindi ne teisių kaip idealų, bet teisių kaip teisingumo reikalavimų samprata.Taip yra todėl, kad dėl Hohfeld nurodytų fundamentalių sąryšių, siejančių teisių egzistavimą su pareigų egzistavimu, teisingumo reikalavimai yra integrali žmogaus teisių sampratos dalis. Žmogaus teisių kaip teisingumo reikalavimų, generuojančių moraliniu ir teisiniu požiūriu pateisinamas pareigas teisės subjektams, samprata padeda racionaliai paaiškinti bei pagrįsti žmogaus teisių svarbą, jų apimtį ir jų santykį su viešuoju interesu. Kartu žmogaus teisių kaip teisingumo reikalavimų samprata išlaisvina žmogaus teises nuo jų pajungimo ideologiniams bei grupiniams interesams. Tokia samprata taip pat išsaugo klasikinei žmogaus teisių sampratai būdingą moralinį svorį. Galiausiai, žmogaus teisių kaip teisingumo reikalavimų samprata sudaro prielaidas didesniam objektyvumui, siekiant teisingos žmogaus teisių ir viešojo intereso pusiausvyros. Todėl žmogaus teises teoriniu ir praktiniu požiūriu yra tikslinga traktuoti ne kaip idealus, bet kaip sąlygas reikalingas teisingumo idealo įgyvendinimui visuomenėje.

ENThe subject of the article is the analysis and evaluation of competing human rights concepts. The objective of the research is to discuss the implications of the concept defining human rights as ideals for human rights theory and practice. The concept of human rights as ideals is firmly established in the prevailing political and legal discourse. The origins of such concept lie at the beginnings of modern political theory and in the first political documents establishing human rights. The concept of human rights as legal and political ideals is also supported by their status as the most important values of modern liberal democratic state. Regardless of the attractiveness of the concept presenting human rights as ideals that the modern state must strive to realize as broadly as possible, this concept is problematic from the theoretical and practical point of view. The article, based on Hohfeld and Tasioulas insights, shows that human rights can only function effectively if they generate correlative duties. Real rights, unlike ideals, are inherently definite. On the other hand, rights perceived as ideals are separated from correlative duties. Such separation of rights and duties impacts not only integrity but also moral weight of rights. The.concept of rights as ideals not only leads to uncertainty, but also adversely affects the prevailing proportionality test, which is used to justify a balance between human rights and public interests. The article argues that the classical concept of human rights better served not by the notion of rights as ideals but by the notion of rights as requirements of justice. As it was elaborated by Hohfeld, there is a fundamental link between the existence of rights and the existence of correlative duties. This link implies that the requirements of justice are an integral part of the concept of human rights. The concept of human rights as a requirement of justice, generating moral and legal justifiable obligations for legal subjects, helps to rationally explain and justify the importance of human rights, their scope and their relation to the public interest. At the same time, the concept of human rights as a requirement of justice frees human rights from their submission to ideological and group interests. This concept also preserves the moral weight that characterizes the classical concept of human rights. Finally, the concept of human rights as a requirement for justice creates preconditions for greater objectivity in search for a fair balance between human rights and the public interest. Therefore, it is expedient to treat human rights from a theoretical and practical point of view not as ideals, but as conditions necessary for the realization of the ideal of justice in society.