LTStraipsnyje keliamas klausimas, kokia yra etinio santykio prigimtis: ar etinis santykis reiškia besąlygišką atsakomybę Kitam, kuri virsta visišku pasyvumu bei sąstingiu, ar, priešingai, šio pasyvumo transgresiją, aktyvų pasiryžimą veikti? Ši etikos aporija tampa akivaizdi sugretinus Emmanuelio Levino ir Jacques’o Lacano etikos sampratas. Levino etinė samprata implikuoja etinio subjekto pasyvumą, bet kokį minties ir veiksmo suspendavimą; neatsitiktinai etinį santykį Levinas apibrėžia pasitelkdamas substitucijos sąvoką. Substitucija reiškia visišką subjekto pasyvumą, daug gilesnį nei tradicinė aktyvumo ir pasyvumo priešprieša. Kitaip tariant, Kito etinis reikalavimas suspenduoja subjekto laisvę, virsta savotišku paralyžiumi ir obsesija. Psichoanalizė siūlo visiškai priešingą etinio santykio modelį: Lacanas ir Žižekas etinį veiksmą suvokia kaip egzistuojančių dėsnių ir normų transgresiją, kaip beatodairišką pasiryžimą veikti. Etiką įsteigia ne begalinė atsakomybė Kitam, bet veiksmas, kuris įsiveržia į realybę ir pakeičia patį jos suvokimą. Ši etinė aporija tarp pasyvumo ir veiksmo straipsnyje analizuojama pasitelkiant danų režisieriaus Larso von Triero filmus Prieš bangas, Šokėja tamsoje, Idiotai. Šie filmai ne tik kelia svarbius etinius klausimus, bet jiems spręsti pasitelkia filmų herojes moteris. Tiek Levinas, tiek Lacanas vengė tyrinėti moteriškumą, kuris visuomet likdavo jų etinių teorijų paraštėse. Larsas von Trieras, priešingai, etines dilemas sprendžia moteriškmo plotmėje, atskleisdamas tiek kilnias, tiek perversyvias etinio veiksmo paskatas.