Levinas on peace and war
LTMano straipsnyje tyrinėjama Emmanuelio Levino taikos samprata. Į pirmą vietą iškeliamas klausimas, kaip racionali ontologija, suteikianti pagrindus, kuriais remdamiesi siekiame teisingumo ir lygybės visiems žmonėms (pavyzdžiui, universalus žmogaus teisių reikalavimas), vis dėto geba įvilioti mus į nuolatinį karą. Levino manymu, problemą sudaro tai, kad racionalios ontologijos universalumas neigia atskirumą. Levino postuluojama neredukuojamos žmogiško individo paskirybės – suvokiamos pirma individo, kaip dalyvaujančio universalume, identifikavimo – samprata siūlo viltį taikos, kuri grindžiama kiekvieno individo tesėmis, neapibendrinant visų individų. Jo „iki-politinė“ taikos samprata išsiveržia iš nuolatinio karo ir paliaubų pasikartojimo rato būtent todėl, kad yra kita jo atžvilgiu. Straipsnyje svarstau, kaip šią taikos sampratą galima paversti veiksminga politinėje praktikoje ir ar pats Levinas galėjo tai padaryti.
