Das "Tiefe werk der zeit". Paradox und wunder der zeitlichkeit bei Emmanuel Levinas

LTApskritai laiką nusakome kaip tam tikrą laikrodžiais matuojamą laiko atkarpą. Vis dėlto tai nėra savastingas laikas. Laikiškumas tikrąja prasme – tai tam tikras tikrovės buvimo būdas tarp būties ir niekio. Tokio laikiškumo esmę sudaro tai, kad jis yra „subjekto santykis su kitu“. Toks ryšys atsiranda iš mirties suvokimo santykyje su kitu žmogumi. Jis netampa vienalaikiškumu, bet išlieka santykiu su kažkuo nesančiu. Esminė šio ryšio sąlyga yra jusliškumas ir kūniškumas. Šie sudaro ir „buvimą skyrium“, subjekto nepriklausomą buvimą sau, ir kūniškai gyvenamo gyvenimo perdavimo galimybę. Nors ir faktas, kad mirtis tikrai ateina, tačiau ne tuojau pat, po kurio laiko, einant laikui, buvimą myriop pakeičiant buvimu kitam. Per „susiejančio atskyrimo“ paradoksą yra įmanomas ryšys, „geriau negu būtis“, o sykiu įmanomas ir transcendavimas kito, Dievo, link.