Tarp apšviestosios sąžiningos sąmonės ir saviapgaulės: Hegelio ir J.-P. Sartre’o jungtys

LTStraipsnyje plėtojama apšvietos idealų kritika, pabrėžiamas sąžiningo proto ir objektyvios saviapgaulės ribotumas ir aiškinamos egzistencijos ir nepamatiškumo sąsajos. Objektyvacija, principingumas, nuoseklus sąžiningumas yra apšvietos paskatinti krypsmai, kurie ir šiandien veikia politinius ir institucinius sprendimus ir visuomenės reguliavimą. Straipsnyje polemiškai analizuojami: Hegelio samprotavimai apie apšviestą sąžiningą ir nelaimingą protą, objektyvacijos ribotumą, tarnystę abstraktiems principams, kurie išdėstyti „Dvasios fenomenologijoje“; Sartre’o diskusija apie sąžiningą, nuoseklią, principingą saviapgaulę ir žmogaus būties kartu su kitais fenomenas, aiškinami kūriniai „Būtis ir Niekis“ ir „Egzistencializmas – tai humanizmas“; aptariamas nepamatiškumas kaip egzistencinio apsisprendimo prielaida ir jo sąsajos su politiškumu ir alternatyvų svarstymu.Straipsnyje aptariamas veiklus, integruotas į visuomenę ir įgalinantis žmogus, kuris kartu su kitais nuolatos peržengia objektyvizmo ir principingumo suvaržymus, atveria kelią alternatyviam dialogui, diplomatijai ir politiškumui. Straipsnio tikslas yra aktualizuoti sąžiningo proto ir apšviestosios saviapgaulės kritiką, kuri taikoma dabarties objektyvistinėms nuostatoms ir tariamai pakankamai pagrįstiems socialinio konstruktyvizmo sprendimams. [Iš leidinio]

ENCriticism of the ideals of enlightenment is developed in the article by emphasising the limits of the enlightened conscientious reason, objective self-deception and importance of non-foundationalism for existential self-determination. Objectivation, principality and conscientious consistency are often deviations caused by enlightenment. These deviations influence contemporary political and institutional solutions and social regulation. The article is written in the polemic spirit with a lot of reference to the contemporary processes and analyses: considerations of ideas of G. Hegel about the enlightened conscientious and unhappy reason, as well as about the limits of objectivation and servitude to abstract principles - these ideas are expanded in his "Phenomenology of the Spirit"; discussion of Sartre about objective bad faith or self-deception and the phenomenon of being-together-with-others as presented in his works "Being and Nothingness" and "Existentialism is Humanism"; discussion about the importance of non-foundationalism for existential self-determination.The idea of self-deception is interpreted in the context of Nothingness, dialectical negation, making new faces and assuming new social roles. The article represents an active, socially integrated and enabled man, who together with others continuously overpasses the restraints of objectivism and principality, as well as opens possibilities for dialogue of alternatives, their diplomacy and politicality. The aim of the article is to actualise criticism of the conscientious reason, enlightened self-deception and bad faith. The conclusions are applied in the analysis of contemporary public objective attitudes and for solutions of social-constructivism. [From the publication]