Livland und Polen-Litauen nach dem Frieden von Oliva (1660)

LTStraipsnyje remiantis publikuotais šaltiniais ir istoriografija nagrinėjami Lenkijos-Lietuvos ir Livonijos santykiai po Olivos taikos (1660 m.). Tuos santykius tyrinėti sudėtinga, nes Livonija neegzistavo kaip vientisa teritorija. Kaip tik XVII a. viduryje susiaurėja Livonijos teritorinė sąvoka. Nuo tada „Livonija“ (Livland) ėmė reikšti tik sritis šiauriau Dauguvos, t. y. šiandieninės šiaurinės Latvijos dalį ir Pietų Estiją. Dar šiauriau buvo istorinė Estija (Estliandija) su Revaliu (Talinu) ir Narva, jau nelaikoma Livonijos dalimi. Livonijai pagal naują sampratą nepriklausė Latgala su Daugpiliu, nes tai jau patapo „Lenkijos Infliantais“ (Inflanty Polskie). Piečiau Dauguvos buvo Kuršo ir Žiemgalos hercogystė, kurioje dar būta Piltenės anklavo, traktuojamo kaip atskira teritorija. Taigi, Livonija XVII ir XVIII a. buvo iš tikrųjų keturios atskiros sritys. Po XVII a. karų Švedijai pavyko įgyti buvusioje Livonijoje dominavimą, o XVIII a. pradžioje hegemoniją tame regione perėmė Rusija. Jei žvelgsime į tuometinę Lenkijos-Lietuvos valstybę, tai jos politiką Livonijos atžvilgiu irgi nėra paprasta traktuoti kaip vientisą, nes Lietuva čia turėjo ypatingų interesų, veikė ir kiti papildomi veiksniai. Dėl to pagrindinis tyrimo klausimas formuluojamas taip: kaip klostėsi atskirų Livonijos dalių santykiai su lenkų-lietuvių valstybe kitų galingų valstybių šešėlyje XVII a. antroje pusėje – XVIII a.? Straipsnio autorius dar nėra baigęs savo tyrimo, dėl to šiame straipsnyje apsiriboja pagrindinių problemų škicavimu, iki šiol mažai žinomų problemų iškėlimu, kai kurių klausimų ir hipotezių formulavimu.